ravena

Ir iš tikrųjų, kas galėtų paneigti, kad negalima misti žirneliais? Turbūt niekas, bet man tokio maisto poreikis pasireiškia tik kartą per mėnesį, ir ačiū dievui, nes turbūt virsčiau vienu dideliu žirniu.

Užtenka jau, kad iš lėto virstu Harriu Poteriu. Jūs klausiate kodėl? Čia toks naujas žaidimas: Paskęsk akademinių žinių vandenyne. Šiame žaidime egzistuoja labai paprasta loginė seka: esi užsiknisęs, daugybė atsiskaitymų ir darbų darbelių bei smegenis naikinanti panika. Tada nusiramini arba priverstiniu būdu esi nuraminamas kolegų, susikaupi ir užsikasi tarp knygų. Tada kaip Harris Poteris naudoji visokius burtažodžius, kad darbai patys pasidarytų. Dažniausiai ši strategija neveikia, o va tada tenka pereiti į kitą lygį: iš naujo užsikasti tarp knygų, tik ši kartą nemiegoti po jomis arba paslapčia nenaršyti pasaulinio žiniatinklio vandenų, o dar blogiau nepezėti su draugais ir ne draugais "skype'u", o imti ir rašyti ir rašyti ir rašyti :) Bet tada priverstiniu būdu esi perkeliamas i kitą lygį: kai jau stogas pareiškia išvykstąs atostogų, pradeda ryškėti tikrieji "Harrėjimo" požymiai, kuriuos esu linkusi šiandien nutylėti. Paminėsiu tik kad sutrinka orientacija, loginis mąstymas, o sveikas protas ima krėsti bjaurius pokštus, už kuriuos normaliomis sąlygomis reikėtų jam gerai įspirti, kad atsikvošėtų.

Kur veda šis žaidimas? na, trumpai:
Aš tuoj pavirsiu į Harrį Poterrį ir nebebūsiu panaši į moterį..
Norint nepasiekti šio lygmens, būtina valgyti žirnelius su majonezu.

Moralas: Valgykite žirnelius tais gyvenimo atvejais, kai protas atsisako bendradarbiauti ir Harrio Poterio sindromas bando jus negrįžtamai nublokšti į akademinių žinių vandenis.