milla

šiandien sėdėdama užkulisiuose varčiau savo sąsiuvinuką ir atradau tokias mintis.
"Rašymas čia kaip mylėjimasis pūkuose, kai kieviena raidytė kaip plunksna kutena odą, o draskantis sparnais paukštis papilvėje galėtų išlėkti klyksmu ir pasiutusiu vanagu, bet neišlekia. O lūpos kraujuoja, kai nekramtomos, o oda sausa, kai nebučiuojama. o prakeiktas sniegas! šlykšti monotonija ir sprogstantys burbuliukai verdančio kraujo viduje. negaliu juo užpilti tavo delnų, negaliu klūpėti baloje, padėjus galvą ant tavo kelių."
tik tiek, kad nėra sniego ir tiek, kad "niekad nesužinosi, kam skirta mano šypsena, nes jai niekas neskirta". Labanakt, miegokime ramiai.

Posted by at 3:35 AM | Permalink

nu hmm...teoriškai reikia dabar rašyt blogą apie žygius į salty-town (čia taip verčiau druskininkų pavadinimą :) ar į Galbūt Ateities Verbaičių stovyklėlę, kol neatvėso įspūdžiai, bet kad principai neleidžia ("žinojau, aš žinojau, kad taip bus!!muhahahaha). nesulauksit, gyvuliai, mano malonės :)

bet šiaip liko keletas klaustukų ir neaiškumų, kuriuos norėtųsi išsklaidyti.

1)jokio naujojo (balta)ruso mes nesusitranzavom, ten buvo eilinis žmogelis iš sibiro, kuris užsikalinėja pervežinėdamas mašinas nuo pardavėjo iki pirkėjo.ir viena su juo nenuvažiavau, lygiai kaip ir nebuvo išsuktų kojų ar (bent jau man matomų) pykčių.

2)kas per daina, kur dainuoja "every word I say is free, cuz i'm nobody's property" ar kažkas tokio?m?

3)kodėl klausimų negalima uždavinėti ir be žaidimo "prakiši vaskį - slėpkis už atlošo"?

4)naikinkim pianinus/fortepijonus netinkamose vietose, blia :)

5)nuo kada, velniai rautų, dezinformacija ir kliedesys laikomas "hiperbolizacija"??

oi.vis tiek parašiau.

Posted by at 11:04 PM | Permalink | Comments (3)

šyvakar, mano mielas skaitytojau, norėčiau pakalbėti apie aktyvumą.kaip ir visame kame, būna + ir - žmonių, juodų ir baltų, kvailai protingų ir protingai kvailų. ir, aišku, aktyvių ir pasyvių.vis dar neapsispręsdama, kas yra geriau, ir negalėdama priskirti savęs kažkuriai vienai kategorijai netyčia pradėjau svarstyti.paskata tapo patekęs i rankas nindzės "Visaip", kuriame publikuojamas ilgas, išsamus, bet nelabai ką naujo pasakęs interviu su cituoju "punk scenos aktyviste Stephanie" (cituoju todėl, kad, kad ir kaip būtų gėda, nė velnio nežinau, kas ji tokia) ir dar vienas veikalas, ar veikiau jo ištrauka,kuri visus mano pasvarstymų rezultatus sugriovė ir sumaišė.
taigi kas tas aktyvumas? vienu iš pavyzdžių imsiu punk hardcore sceną, nors tai tik modelis. mano galva, abstrakčiai tai būtų galima išreikšti "tai kai aš kalbu, o kiti klauso (paskui, deja pradeda kalbėti kaip aš), ar kai aš dainuoju, kiti vėl gi klauso, ar kai aš gaminu, o kiti vartoja".ar ne? neginčytina, kad tokie skirtumai gana ryškūs ir pvz ši scena realiai laikosi ant kelių ar keliolikos gaminančių, organizuojančių, kuriančių, ir didelės minios "palaikančių" t.y. perkančių, vaikštančių į koncertus ir t.t. viskas puiku, "mes jums, jūs mums". bet."jei žmonės domisi tik muzika ir niekada nežengia žingsnio į priekį, tada man atrodo punk neturi galimybių įnešti pokyčių į mus supančią situaciją". štai taip. nuoroda į tai, jog nuo "palaikymo" gretų reikėtų žengti toliau, lyg tai būtų vienas iš tobulėjimo laiptelių, bet ne erdvė tarpti ir džiaugtis.žinoma, niekas tam neprieštarauja, bet visvien retkarčiais iškyla konfliktinių situacijų "padaryk geriau, jei jau kritikuoji", taip nežymiai iškeliant save kaip "svarbesnes pareigas užimantį".
biški offtopic. įdomu buvo skaityti apie merginą vaikinų subkultūroj, kur Stephanie dėstė, kaip eidavo šokti pogo į priekines eiles ir tokiu būdu mėgino įrodyti esanti "viena iš vaikinų", lyg taip atiduotų dalį savęs, beje, gana reikšmingą, kad būtų priimta.nemaniau, kad lytinė diskriminacija ten dar tokia stipri, nors visi vaizduoja esą labai pažangūs.
toliau. čia jau nebe gartkuoro pavyzdys.anot šiuoliakinių visaverčio žmogaus standartų (et, žiniasklaidos auka), be išvaizdumo, jaunumo bla bla dar itin vertinamas veiklumas ir aktyvumas, o šūkiai BŪK PIRMAS, STOK ČIA IR BŪK VADYBININKAS, VIRŠININKAS AR DAR KOKIA VELNIAVA turėtų tapti gyvenimo kredo.taigi akivaizdu, kad jei toks nesi, geriau sėdėk po šluota ir skaityk straipsnius "kaip prieštarauti bosui jo neįžeidžiant" ar "kopijuok bosės išvaizdą/elgesį ir užsitarnauk prielankumą". nyku.
taigi, vėlgi mano galva, daugumoj sričių vis dėlto vertinama asmenybė, kurios tikslingos veiklos rezultatai matomi kokiu nors pavidalu, ar tai būtų kalbos, ar koncertai, distro, zinai....... taigi lyg ir aišku, kas yra geriau ir kad prie piusų rašom active.

bet

"Aktyvumas" dabartinėje vartosenoje paprastai reiškia veiksmą, kuriam reikia energijos.Žmogus laikomas aktyviu, jei daro biznį, studijuoja mediciną, dirba prie konvejerio, sukala stalą arba sportuoja. Bendra tokiame aktyvume yra tai, kad jis yra nukreiptas į išorinį tikslą. Be dėmesio lieka veiklos motyvacija. Pavyzdžiui, žmogus, kuris be atvangos dirba dėl didžiulio vienišumo ir nesaugumo jausmo, arba kitas, kuris dirba savimeilės ar pinigų godulio verčiamas. Abiem šiais atvejais asmuo yra aistros vergas, jo aktyvumas iš
tiesų tėra "pasyvumas", nes jis yra verčiamas veikti, o ne veikėjas. Kita vertus, žmogus,sėdintis ramiai ir kontempliuojantis be jokių siekių ar tikslo, išskyrus ryšio tarp savęs ir pasaulio suvokimą, yra vadinamas "pasyviu", nes nieko "nedaro". Iš tiesų šis
koncentruotas meditacinis santykis ir yra aukščiausia aktyvumo rūšis, tai yra žmogaus sielos aktyvumas, kuris įmanomas vien tik įgijus vidinę laisvę ir nepriklausomybę.
Erich Fromm

oplia. taigi kaip ir atvirkščiai?

ką manote?

Posted by at 12:45 AM | Permalink | Comments (6)

PER

daug

pavargau

kad

parašyčiau

išsamią

protingą

ataskaitą

ir

nemokėčiau

visko

pasakyti

tik

gal

kelis

žodžius

ačiū

ačiū

nuostabu

Posted by at 12:46 AM | Permalink

o vakarykštis vakaras visai pateisino vidurvasario vardą ir šiaip buvo gražus, skaudus ir švelniai pulsuojantis, tokie tinkami apsivalymams ar praturtėjimui ar keitimuisi.dar tinkami vaikščiojimams po naktinį miestą vienai ir spontaniškiems neįvykdomiems sumanymams, kaip nebūt vienai, bet būti netrukdomai, o gal net suprastai. tik gaila, kad ne viskas gaunasi, bet spoko.

o šiandieną nuėjau į draugės vestuves bernardinų bažnyčioje.daug konkuruojančių nuotakų (bent penkios), daug gėlių, daug karščio ir pažįstamų( vita įstojo į tapybą!ole!). ir dar pavargus jaunoji, kuriai skaudėjo kojas ir kuri raukėsi, nes fotografas, tikriausiai specialiai pasamdytas, vis raitė ją ir jaunąjį prieš objektyvą, kad sukurtų laimingų jaunavedžių portretą.o ji žiūri į mus apsiblaususiom akim, o už nugaros girdžiu tėvų "vėliau pati džiaugsis".abiejų išraiška veiduos ryžtinga kaip prieš einant tvarkyti namų - nesinori, bet reikia.hm..maniau this is the happiest day of their life.

o dar šiandieną vidury kiemo aptikau paslaptingą juodą dėžę. pirma bijojau, tada užsismalsavau, kas gi viduj. atidaryti baisu, gal koks užtaisas, tada suvarysiu žemėn visą namą kartu su šunimis, kūdikėliais ir kompiuteriais, o gal ten kokie viduriai, paskui sapnuosiu košmarus, o gal narkotikai, o gal pinigai, o gal slapta kamera. tfu ble, eisiu geriau toliau.

ten buvo akordeonas. turiu naują instrumentą, labai įdomus, gal kas mokat groti?

Posted by at 5:20 PM | Permalink | Comments (1)

vakar fotomodelis žiūrėjo "o-dieve-kokį-baisų-filmą" , o aš ėjau greta mažytės motinos tankiu bevėju vakaru žvyruotu takučiu (mat ant smūgio sumąsčiau nukeliauti pas ją į rezidensiją, kur gyvena su "mano naujuoju tėveliu")ir mąsčiau apie blogus patyrimus ir skausmą išvalantį egzorcistą.ką jis veiktų?
gal kaip "Drugio efekte" grįžtų į praeitį ir tvarkytų įvairius gyvenimo errorus, kaskart pridarydamas naujų, kol paaiškėtų, kad geriausia išeitis buvo iš viso negimti - nei jai, nei, aišku, man.
o gal įmanoma elgtis kaip strazdanotai ryžai mergaitei holivudiniuose filmuose, kai gudraus "atsitiktinumo" dėka gimdytojai susieina ir gyvena gražiai ir laimingai, lyg nebūtų nei praeities - konfliktų, pinigų stygiaus -> konfliktų, netvarkos -> konfliktų, pavydo, pykčio, monotonijos, rutinos -> konfliktų, konfliktų, konfliktų..., nei dabarties (kai abu gyvena su antrom pusėm, bet iš tiesų nemyli jų - o taip, mieli scenaristai, tik leiskit mane prie tų dviejų:trenkčiau kiekvienam po riebų antausį ir paklausčiau: "kas gi, po velnių, tada jums trukdo???")?

kaip viskas gražu filmuose.net liūdnos gal-jie-vis-tik-nesusieis akimirkos, kur kapsi kapsi nuo įžangos iki pergalingo happyend'o, atrodo visiškai pateisinamos ir vertos balutės, kurią prikapsi, nes joje atsispindi butaforinė vaivorykštė - susikibę už rankučių tėveliai ir aš (t.y. ryža strazdanota mergaitė. tikriausiai ne aš), gudriai merkianti akį prieš kamerą.

deja, viskas kiek kitaip. turiu kapanotis (taip taip, jau nebe kovoti) iš per 20 metų sukolekcionuoto nuodėmių ir minusų sąrašo, taip ir neįgyto pasitikėjimo vienas kitu, nepripažįstamo pavydo, skausmo, depresijos, naktinių pokalbių, dieninių apmąstymų, konfliktų, išėjimo, atėjimo, ir visa sukasi aplink kaip viesulas, tuo tarpo aš sėdžiu epicentre ir žinau, kad jo negaliu sustabdyti, o galiu tik sučiupti kokią pro šalį lekiančią eilinę šiukšlytę, ją apvalyti ir paleisti suktis jau švaresnę. that's all I can do.

mmm...kaip laukiu rugpjūčio.kaip laukiu ir noriu keliauti kažin kur ir nematyti, ir nežinoti. palikčiau viską laikui tvarkyti, tik kad net jis neima. taip jau būna. ir vėl "ilgas asmeniškas postas", sorry.

Posted by at 8:23 AM | Permalink

dabar pat. mikliai mikliai, kol savo naivioj jaunystėj neužsidusinau kaip kūdikis oro pagalvėje priekinėje keleivio sėdynėje.mama mama, ką tu padarei?

o gal jau augu? atsistojus prieš veidrodį. lyg viskas vietoj, viskas kaip reikiant.gal kažkam net gražu, nežinau, netikiu. galų gale koks su***tas skirtumas, kas yra mano veidas ar kūnas. kai užsimerkiu po darbo-ieškojimo-galvojimo-graužimosi-ir-baimės dienos prieš akis matau besikeičiančius mėlynus ar elektrinius žalius rutulius, visai kaip tada, kai svarbiausias rūpestis būdavo išsišveisti kandžius ir iltis rytais (vakare nebūtina).

ak. ka tik iš Brangios Draugės Iš Apatinio Aukšto pasiskolinau buteliuką alaus.gana seniai jau nuliūdau pastebėjus, kad išgėrus alaus mintys kažkokiu paslaptingu būdu rikiuojasi į savo vietas, panašiai kaip parūkius imi suprasti, kodėl galvoji vienaip, o ne kitaip ir iš kurio smegenų užkaborio atsitrenkė viena ar kita mintis.

taip taip, aš dirbu! pasakykit kas nors, ar tai reiškia, kad augu? norėčiau įtikėti ir įsijausti į dirbančio žmogaus vaidmenį, paikai galvodama, kad jo gyvenimas sutvarkytas, todėl turėtų susitvarkyti ir manasis. graži idėja praleisti dalį vasaros sode su krūva gerų knygų, violončele ir natomis ir mobiliu telefonu (jeigu ką) apsiverkusi kiūtina šalin, nes ..žodžiu, nes taip jau atsitiko.

dar reikia suaugti, nes turėsiu gyventi viena. visąlaik maniau, kad esu be galo savarankiška, bet šian grįžus namo ir pamačius, kokius juos palikau, suvokiau, kad nė velnio nemoku gyventi. slapčiom vyliausi apsigyventi pas didelius ir išmintingus žmones, kuriais žaviuosi ir kurie siūlo visa ką turi ir teisinasi, kad negali "suteikti visos gyvenimo pilnatvės", o man vien perskaičius "always ready, always welcome" norisi sudraskyti juos į gabalus, kam neleidžia įtikėti pasaulio beviltiškumu.neužsikrausiu jums, don't u worry, nors kaip norėčiau.

jau pats laikas išsikeberioti iš dailiosios jaunystės baimių ir bjaurių prisiminimų, kurie verčia nepasitikėti žmonėmis. ir iš idealizuotų paveikslų,pagal kuriuos lygindama ir dažniausiai atmesdama vertinu žmones. ir staiga imu ir išgirstu, kad "aš dėl tavęs ir į pasaulio kraštą" ir susigūžiu.viskas vėl baigsis niekuom. ar baigsis? ar baigsis?? m? kas žinot? nebenoriu daugiau..

ir, po velnių, puikiai žinau, kaip užknisa skaityti ilgus asmeniškus postus, bet, atvirai šnekant, man visiškai nusišvilpti, vistiek žinau, kad iki šios keiksmų vietos niekas iš jūsų neperskaitys.ir nereikia. galvokim apie tokius žmones tik blogai. taip ir reikia.

Posted by at 10:20 PM | Permalink