milla

dabar pat. mikliai mikliai, kol savo naivioj jaunystėj neužsidusinau kaip kūdikis oro pagalvėje priekinėje keleivio sėdynėje.mama mama, ką tu padarei?

o gal jau augu? atsistojus prieš veidrodį. lyg viskas vietoj, viskas kaip reikiant.gal kažkam net gražu, nežinau, netikiu. galų gale koks su***tas skirtumas, kas yra mano veidas ar kūnas. kai užsimerkiu po darbo-ieškojimo-galvojimo-graužimosi-ir-baimės dienos prieš akis matau besikeičiančius mėlynus ar elektrinius žalius rutulius, visai kaip tada, kai svarbiausias rūpestis būdavo išsišveisti kandžius ir iltis rytais (vakare nebūtina).

ak. ka tik iš Brangios Draugės Iš Apatinio Aukšto pasiskolinau buteliuką alaus.gana seniai jau nuliūdau pastebėjus, kad išgėrus alaus mintys kažkokiu paslaptingu būdu rikiuojasi į savo vietas, panašiai kaip parūkius imi suprasti, kodėl galvoji vienaip, o ne kitaip ir iš kurio smegenų užkaborio atsitrenkė viena ar kita mintis.

taip taip, aš dirbu! pasakykit kas nors, ar tai reiškia, kad augu? norėčiau įtikėti ir įsijausti į dirbančio žmogaus vaidmenį, paikai galvodama, kad jo gyvenimas sutvarkytas, todėl turėtų susitvarkyti ir manasis. graži idėja praleisti dalį vasaros sode su krūva gerų knygų, violončele ir natomis ir mobiliu telefonu (jeigu ką) apsiverkusi kiūtina šalin, nes ..žodžiu, nes taip jau atsitiko.

dar reikia suaugti, nes turėsiu gyventi viena. visąlaik maniau, kad esu be galo savarankiška, bet šian grįžus namo ir pamačius, kokius juos palikau, suvokiau, kad nė velnio nemoku gyventi. slapčiom vyliausi apsigyventi pas didelius ir išmintingus žmones, kuriais žaviuosi ir kurie siūlo visa ką turi ir teisinasi, kad negali "suteikti visos gyvenimo pilnatvės", o man vien perskaičius "always ready, always welcome" norisi sudraskyti juos į gabalus, kam neleidžia įtikėti pasaulio beviltiškumu.neužsikrausiu jums, don't u worry, nors kaip norėčiau.

jau pats laikas išsikeberioti iš dailiosios jaunystės baimių ir bjaurių prisiminimų, kurie verčia nepasitikėti žmonėmis. ir iš idealizuotų paveikslų,pagal kuriuos lygindama ir dažniausiai atmesdama vertinu žmones. ir staiga imu ir išgirstu, kad "aš dėl tavęs ir į pasaulio kraštą" ir susigūžiu.viskas vėl baigsis niekuom. ar baigsis? ar baigsis?? m? kas žinot? nebenoriu daugiau..

ir, po velnių, puikiai žinau, kaip užknisa skaityti ilgus asmeniškus postus, bet, atvirai šnekant, man visiškai nusišvilpti, vistiek žinau, kad iki šios keiksmų vietos niekas iš jūsų neperskaitys.ir nereikia. galvokim apie tokius žmones tik blogai. taip ir reikia.