nuo ko pradėti?
šiandien sėdėdama užkulisiuose varčiau savo sąsiuvinuką ir atradau tokias mintis.
"Rašymas čia kaip mylėjimasis pūkuose, kai kieviena raidytė kaip plunksna kutena odą, o draskantis sparnais paukštis papilvėje galėtų išlėkti klyksmu ir pasiutusiu vanagu, bet neišlekia. O lūpos kraujuoja, kai nekramtomos, o oda sausa, kai nebučiuojama. o prakeiktas sniegas! šlykšti monotonija ir sprogstantys burbuliukai verdančio kraujo viduje. negaliu juo užpilti tavo delnų, negaliu klūpėti baloje, padėjus galvą ant tavo kelių."
tik tiek, kad nėra sniego ir tiek, kad "niekad nesužinosi, kam skirta mano šypsena, nes jai niekas neskirta". Labanakt, miegokime ramiai.