aš laukiu pasaulio pabaigos ir man negėda
nesu tikras, kada tai prasidėjo. galbūt tada, kai maždaug 1997 metais Jono Skendelio leidžiamame eletroniniame zine “vartiklis” perskaičiau vieno civilizacijų teoretiko straipsnelį apie civilizacijų gyvavimo ciklus. civilizacijas galima nagrinėti atsispiriant į jų suvartojamos energijos kiekį. civilizacijos suvartojama energija didėja pradžioje iš lėto, po to greičiau ir neužilgo po to, kai pasiekia maksimumą, civilizacija žlunga. vakarų europos civilizacija energijos suvartojimo maksimumą pasiekė maždaug 70-ųjų metų antroje pusėje. civilizacijų tyrinėtojas davė mums maždaug 50 metų iki pabaigos.
pastaruosius keliolika metų aš gyvenu pabaigos nuojautoje. nežinau, kaip jūs, bet esu sutikęs keletą žmonių, kurie taip pat.
opit sako, kad tai būdinga kiekvinai kartai - nesąmoningas noras būti paskutinei, tarsi tarti paskutinį žodį begaliniame kartų ginče, padėti tašką, būti tais, kurie TAI matė. būti tais, kurie liudijo pasaulio pabaigą, kurie vieninteliai sužinojo, kaip viskas pasibaigė...
anadien sėdėjau autobuse, strigusiame kamštyje, žvalgiausi pro langą ir pamačiau ryto šviesos nutviekstą prekybos centrą. ir mane nusmelkė baisi nuojauta. o kas, jei baudrillardas ir kiti postmodernistai teisūs? kas, jei istorija baigėsi ir mes amžiams įstrigome dabartyje, pasmerkti kartoti patys save? pasmerkti gromuloti pačius save dar amžių amžius. o kas, jei niekas nesibaigs? o kas, jei aš būsiu senas, o tie supisti lengvai sumontuojami ir permontuojami prekybos centrai vis toliau spinduliuos laikinybę, užmarštį ir paviršiaus blizgesį man už lango? o kas, jei mes pralaimėjom ir esam pasmerkti, įkalinti, uždaryti į voverės ratą, įmontuoti į sistemą, standartizuoti, prognozuojami ir lengvai pakeičiami, kaip batareikos matricoje? “jūs nusiteikęs maištauti? ak kaip puiku, mes kaip tik esame parengę jums maištininko paketą!”
kitą deną su opit mąstėm apie dvi esmines pastatų griūtis XX ir XXI amžių sandūroje - berlyno sienos griūtį ir pasaulinio prekybos centro dangoraižių griūtį.
pirmoji simbolizavo vakarų demokratijos, kapitalizmo ir laisvosios rinkos pergalę prieš socialistinę totalitarinę diktatūrą, išsilaisvinimą ir viltį, antroji - tos pačios vakarų demokratijos žlugimą, paranoją ir kompiuterizuoto racionalaus kapitalistinio totalitarizmo įsigalėjimą.
šiaip, žavūs buvo tie meteliai tarp dviejų esminių griūčių - socbloko nomenklatūrininkai mokinasi kapitalizmo ir džiugiai griaudint iš armijos vogtais sprogmenimis užminuotiems automobiliams konvertuoja savo įtaką į tvirtą valiutą, klesti šarvuoti kioskeliai ir iš niekur išdygę įvairaus plauko ir kalibro šarlatanai, būchas jelcinas šoka prieš kameras, svaido nešvankius bajeriukus ir neatiprašinėja damų, doleris atrodo patikimas ir tvirtas, kaip uola, ant kurios kristus pastatė savo banyčią, amerika herojiškai vaduoja kuveitą nuo irako, tyrinėja, kaip kam ir kada čiulpti bybį yra moralu, ir ar rūkai, jei į plaučius netrauki. žodžiu, atsipalaidavo truputį visi ir savimi užsiėmė.
ir staiga tik pyst ir griuvo dvyniai. zuokas išvarė iš mieto šarvuotus kioskelius, nomenklatūrininkai tapo verslininkais, kgb pakeitė reketininkus, doleris ištižo kaip pabuvęs bananas ir mums visiems pasakė, kad tos vakarų demokratijos vertybės, kurių taip ištroškę DDR fokiečiai rankomis ardė gelžbetonį, yra labai sudėtingas dalykas. tai toks dalykas, kurį galima išaiškint tik babajams ir tik nematomais naikintuvais bei savarankiškai taikinius surandančiomis raketomis. dar daugiau, tos vertybės neįmanomos, jei nedėvi specialaus antkaklio su mindcontrolo moduliu ir savanoriškai neatiduodi savo pirštų antspaudų ir DNR pavyzdžio valstybinėms institucijoms. priešingu atveju, tau turbūt reikia tas vertybes diegti kaip kokiam necivilizuotam babajui - išrengiant nuogai ir prie pimpalo pajungiant motociklo akumuliatorių.
nežinau. o gal jau įvyko tas esminis lūžis, kurio aš taip laukiu, o ta įtampa, tai čia tik šalutinės pasiutusiu greičiu gerėjančio gyvenimo pasėkmės? tačiau cinikas šiandien nuramino - jie vistiek perka pinigus už pinigus ir nieko daugiau. liko maksimum du mėnesiai. laikas užsipirkti ryžių (beje, žostkai pabrango visame pasaulyje - ar tai irgi pabaigos ženklas?) kondensuoto pieno, kalašnikovą, heroino ir varyt išsikast nuošalaus bunkerio toliau nuo tankiai apgyvendintų centrų.