metalife

ha, net juokinga, isterishkaj. regis wiena diena wiskas geraj, taw sako wisi kajp wiskas grazhu, kajp wiskas geraj, susitwarkys, kitajp ir but negali. o ir pats mastaj, kad jau esi dugne, nuo jo belieka tik atsispirt. jo, o smengi dar gilew. ishgirsti zhodzhius, kuriuos ishgirst bijojai labewsiai, ir taj tajp banalu, tajp iprasta. shirdis suakmeneja, duru ten nebera. wiskas lieka widuj, ir tik widuj, o wisi shilti jausma ishgaruoja. tegu juos kas nors susirenka, gana. uzhtex tiket melu, matyt tai, kas nematoma, girdet tyla. ne, ash nepasiduodu, ash tik uzhsidaraw. nera nieko, ko negaliu padaryt wiena. nera dalyku, kuriu negaliu pasakyt tushtiems lapams...bet kartu ir nebera zhmogaus, kuriam norecew atiduot wiska...nebenoriu tiketi...

ka daryt kaj taw netyciom ir wisai kartais nenorom ismeigia peili i shirdi, bet ten ju jau tiek daug, kad nebera wietos...?

Posted by at 8:09 EM | Permalink

noriu tylos,
noriu tamsos,
noriu sedet ant mazhos salos krashto, kur wisur aplink bedugne, kad niekas manes nepasiektu.
nenoriu matyt shwiesos toly, nes taj tik iliuzija.
nebera tu lapu, kuriuose kazhkada buwo mano gywenimas, norai, swajones.
ju nebera..........
yra tik tyla, ir tamsa.
akiu melynumas, tampa pikla tushtuma,
jose nebelieka nieko - jokio dzhiaugsmo
jokio skausmo,
jokios laimes,
jokio liudesiu,
tik tushtuma....gili tusahtuma....
tas pat degtukas kuris kad ir wos wos shilde...
jis tapo melynu zhiburiu, zhudanciu, tyliu, tamsiu.
kuriam reik tiek nedaug...

Posted by at 5:41 EM | Permalink | Comments (3)

ash kajp ir tu, sawo liudesio skoni jauciu
ash kajp ir tu, sawo baime turiu
ash kajp ir tu, kartais trokshtu pavirsti paukshciu
ash kajp ir tu, uzhmirshaw kas esu
apkabink mane, ash labai arti...
pasakyk ir wel, kad manim tiki...
nebera nakties, nebera dienos...
tiktai tu ir ash, cia ir wisados...

ash kajp ir tu, sawo nerima wel auginu
ash kajp ir tu, pasiklydes esu
ash kajp ir tu, pasiilgau spalwotu sapnu
ash kajp ir tu, minioje ishtirpstu
apkabink mane, ash labai arti...
pasakyk ir wel, kad manim tiki...
nebera nakties, nebera dienos...
tiktai tu ir ash, cia ir wisados...

Posted by at 3:13 EM | Permalink | Comments (4)

tushcias nusiaubtas kambarys, kazhkur silos gilumoje kuriame tamsu, shalta...visi lapai, kuriuose kazhkada buwo surashyta wisa taj kas swarbu, wisa taj, kuo tiketa ir wisa taj, ka wisa sawo gywenima norejau laikyti sawyje ir nepaleist..wisi tie lapai dabar guli pabire, kai kurie ju jau tushti. keista, kaip wiskas ka laikej 'gywenimo prasme' pasimirshta ir tampa banalu ir niekam nebereikalinga ir nebeswarbu. paskutiniu metu wis dazhnew sedzhiu to kambario kampe ir zhiuriu i tuos pabirusius lapus. daugew kazhka daryt atwiraj net nekyla noras. keista sawijauta spirteli, kaj pats po truputi pradedi suwokt kas wyxta, kaj pastebi sawo tokius shuolius i sawe. atrodo gi sedi kawinej su gerajs draugaj, su kuriais realej liudna but negali, wedi wisaj nebloga conversation'a, ir stajgi atkreipi demesi, kad ju balsu ir to ka jie sako nebegirdi, juz hodzhiai nueina kazhkur kitur, bet ne i tawe. pastebi kad sedi wel sawo kambarelio kampe, zhiuri i tuos lapus apshqiestus mazho degtuko, kuris jau nebeteikia jokios shilumos...

Posted by at 11:42 FM | Permalink