Mintys kilusios per/po vakarykščių pokalbių.
Iš tiesų šiandien ne mažiau negu pusė mūsų vartojamo maisto yra gaminama pramoniniu būdu. Jei kalbame apie mėsą, gyvuliams sudaromos tokios sąlygos, kad žmonės galėtų gauti tuos mėsos greičiau, daugiau, pigiau. Dėl to kad gyvuliai suvaromi į ankštas erdves, šeriami antibiotikais ir hormonais, tobulinamas jų genetinis kodas - mažeja sąnaudos. Žmonės gauna maistą pigiau (matuojant rinkos verte). Tas pats ir su trašomis, laukais. Nesvarstykime kad dėl viso šito kenčia gyvuliai ir gamta (pvz. Amerikoje dėl nataisyklingai išnaudojamos žemės turtingi Vakarai, daug kur dulkėja smėlinuose). Pasvarstykime kaip tai veikia mūsų visuomenę.
Vakar buvo iškeltas klausimas apie tai ar lietuvos žmonės galėtų visi būti sotūs ekologišku maistu užaugintu vien lietuvoje. Čia reiktų klausti žemės ūkio/statistikos žinovu:) Ką galiu pasakyti, tai kad spėju, jog bent pusė lietuvių tiesiog negalėtų įpirkti tokio maisto gyvendami už šiandienos paėmas. Industriliai pagamintas maistas yra pigus, daug pigesnis už bet kokį gaminama pagal senuolių išmintį.
CandyCactus papasakojo apie svečios šalies (spėju Kubos;) patirtį: vieno kaimo žmonės, negalėdami į savo kaimą atgabenti maisto iš kitur buvo privesti maistą auginti patys: jie kreipėsi į kaimo senuolius, norėdami atsiminti senas ūkvedysties paslaptis ir visai gerai vertėsi be trašų. Jie buvo sotūs. Deja, nespėjau paklausti man asmeniškai ėsminio dalyko:) Koks tame kaime buvo pragyvenimo lygis. Kiekvienoje ne pirmykštėje visuomenėje laisvė pramanyti maitą tiesiogiai priklauso nuo ūkininkystės naudingumo koeficieto : pvz. tarkime kad mūsų virtualiame kaime būtų kažkoks išsilavinimas, gydimas, bažnyčia, administracija, gynyba, turime išlaikyti bent mokytoją, seniuną, kūnigą ir kelis karius, kurie užsiimdami savo darbais neturės laiko arti laukuose. Dėl to galime suprasti, kad iš tiesų mūsų visuomėje tai vargu ar pritaikoma:) kontraversiškas klausimas buvo Kokio didžio panašūs kaimas galėtų pramaitinti Vilnių.
Nepainant to, kad be pigaus maisto negalime apsieiti, nepamirškime, kad dažniausiai net galėdami ekonomiškai rinktis tarp pigaus ir ekologiško (brangesnio) maisto, daugėlis sąmoningai ar nesąmoningai renkasi pigų. Šiandien mes sunkiai galime ištirti kiekvieno chemikalo, mineralo ar ląstelės poveikį mūsų mylimam organizmui. Bet dažnam tikriausiai nekyla abejonių dėl to, kad mėsa gauta iš antibiotikais šerto, tamsoje laikyto gyvulio nėra tokia miela mūsų kūnui, kaip iš to kuris ganėsi saulutėje ir mito žolele. Tačiau dažniausiai mes neturime pasirinkimo, nesvarbu ar mes perkame turguje ar Maximoje (Rimi, norfa), nes pirkėjui nepateikiama pakankamai informacijos apie tai kaip produktas buvo pagamintas. Kalbu apie susirūpinusi pirkėja. Beto pirkdami iš didmenininkų (vėlgi nesvarbu kur) mes prisidedame (bent jau Lietuvoje) prie ūkininku engimo, nes būtent didmeninkas Marijos žemėje diktuoja kainas (pamenate pieną? užtvertus keliaus? Europos Sąjungą?), kurios nesant Profesinėms Sąjungoms yra žemos.
Mantra:
Šiandienos aš neturiu turėti laiko galvoti apie tai iš kur atsiranda mano maistas. Šiandienos aš turiu turėti galimybė rinktis tarp pigaus ir sveiko maisto. Šiandienos mano pardavėjas turi turėti galimybė gyventi iš savo amato. Šiandien ūkininkams reikia profesinės sąjungos. Šiandien man reikia ekologiško, lietuviško maisto tiekėjo. Šiandien noriu išsaugoti kuo daugiau mūsų planetos nepaliestos ir gyventi sveikas. Šiandien man truksta informacijos. Šiandien turiu priimti sprendimą ir veikti.