Lytis, kūnas, reklama
Pagal šiandien galiojančias taisykles, reklama per TV gali būti transliuojama ne ilgiau kaip dvylika minučių per valandą, taigi, jei žiūrėtumėte televiziją penkias valandas, vieną valandą šio laiko sudarytų vien reklamos. O kiek dar kasdien pamatome lauko reklamų, reklamų spaudoje, troleibusuose ir kitur?.. Galime teigti, kad netikime, jog reklamuojamas produktas yra geresnis už kitus, tačiau reklamose naudojama kalba ir pats pateikimo būdas dažniausiai niekam neužkliūna, nes sutampa su visuomenės nuomone. Reklama jau savaime yra problema dėl savo paskirties skatinti vartojimą. Tačiau reklama nešasi ir kitą, „paslėptą” žalą – lyties ir kūno įvaizdžio formavimą. Deja, beveik neįmanoma įsivaizduoti masinės žiniasklaidos bei marketingo be stereotipų formavimo.
Labiau įsigilinę į matytas reklamas lengvai pastebėsime tam tikrus dėsningumus: drabužių ir kosmetikos reklamose dominuoja idealių figūrų ir nepriekaištingų veido bruožų jaunos merginos, maisto ir buities reikmenų reklamose triūsia moterys-namų šeimininkės, vyrams skirtų produktų reklamų siužetuose taip pat pasirodo seksualios gražuolės. Reklama ir rinkodara kuria kultūrą, o ne tik ją vaizduoja; kuriant lyčių stereotipus įtvirtinami siauri lyčių vaidmenys ir taip apribojama moterų ir mergaičių, taip pat vyrų ir berniukų, judėjimo laisvė ir gyvenimo galimybės. Dar daugiau: idealaus kūno vaizdavimas žiniasklaidoje gali turėti neigiamos įtakos moterų, ypač paauglių ir tų, kurios linkusios turėti mitybos sutrikimų, tokių kaip nervinė anoreksija ir nervinė bulimija, savęs vertinimui. Kadangi šie reklama perteikiami pranešimai vyrauja mūsų kasdieniame gyvenime (televizijoje, laikraščiuose, filmuose, internete), jie tampa norma, kurios mes, kaip tikimasi, turime laikytis.
