civilių balsai iš sirijos pradingo gal antrą sukilimo savaitę. tai galioja ne tik pasauliniam delfiui, bet ir jo alternatyvoms. kažkada surašiau sąrašą šaltinių, galinčių padėti šį bei tą sužinoti apie padėtį sirijoj. dabar galima sužinoti nebent apie tai, kiek šiandien mirė žmonių -- geresniu atveju mirtys bus suskirstytos pagal politines priesaikas. dėl to ir dėl kitų priežasčių visos aldžazyros ir kitos zuoko pobūdžio susirūpinimo pasauliu inkarnacijos, viešinančios apsiverkusių moteriškių nuotraukas ir neleidžiančios joms kalbėti, gali uostyt kabantį.
vieninteliai šaltiniai, kurie atrodo nors kiek naudingi, yra tie, su kuriais negaliu sutikti. visokie įtartini grafomanai su neaiškiom ambicijom šitame, hm, informaciniame kare, akivaizdžiai laimi prieš liūtaširdžius žurnalistus, rašančius apie tiesą, grožį ir gėrį. jei ir tu, skaitytojau, mėgsti šio bei to vertas įžvalgas, įpaišytas į švelnią rusijos politikos apologiją, pastovų antisionizmo ir antisemitizmo ribos trynimą, vienmatį sąvokos „imperializmas“ vartojimą ir kitas, nostalgiją laikams kai dar nebuvai gimęs iššaukiančias fosilijas, visa tai rasi al-akhbar.
ir štai vienas ponas amer mohsen rašo apie tai, kad
I once had a tutor who, not without orientalist undertones, used to mock what he called the folk historical memory of the Arabs and Turks. He was of the view that we often envisaged our history in the context of a “fork-in-the-road” narrative. That is, we believed that our present reality is the result of fateful missed opportunities in our past; if events had played out differently, history would have been completely different (i.e. if we had won in Poitier or if Vienna had fallen, Europe would have been Muslim today).Blaming what happened in Syria on militarization has some of the features of that what-if mentality.
[...] The real cause was the political impasse and zero-sum wagers, of which clashes and violence are two ineluctable and expected outcomes. While it is easy to say that this was the regime’s desire and policy, and that all its calls for reform and dialogue were disingenuous or unacceptable under the guns of the regime’s tanks, it is also a fact that almost all opposition groups – including the Damascus Declaration, the Muslim Brotherhood, and Local Coordination Committees – had agreed since mid-2011 on rejecting dialogue and negotiations with the regime. In effect, the Syrian National Council was established on this very basis.
The point of departure in this context was that the issue had become a matter of principle and ethics (when casualties in Syria still numbered in the dozens and the hundreds) because the regime was “murderous” and thus it “had to go.” But is it incongruous to adopt this stance and reject militarization in the same breath, because one cannot endorse a recipe for war and then renounce its instruments. [...] The error here is twofold: Refusing to negotiate with the regime all the while being unable to bring it down.
tiesa yra mažų mažiausiai tai, kad kol dorovės sergėtojai nuleidinėjo nuo tuoj-tuoj artėjusio demokratijos triumfo, vienas svarbiausių civilių sentimentų, o ir vienas sparčiausiai augančių sentimentų, buvo noras, kad karas pasibaigtų, nes jau seniai px kas laimės.