šiandien impulse mačiau dėdę su vansais. dėdei jau per keturiasdešimt, ar net visi penkiasdešimt. įdomu tik, ar vansus avi kaip stiliaus elementą ar tik kaip patogius kaliošiukus. kaip ten bebūtų - respektas.
dar mačiau pilietį su violetiniais puma treningais. pamenu visi tokius turėjo. matyt deficitinai buvo. kaip ten bebūtų - respektas ir jam.
oldskūlas.
nekitaip.
savaitė. lygiai tiek ištempiau be mėsos. čia jokia ne riba, tiesiog buvimas vegetaru jau pradėjo kelti diskomfortą: įprastiniuose valgymo taškuose karaliauja mėsiški patiekalai, mano paties gaminamas vegetariškas maistas apsiribodavo kiaušiniais, salotomis, dribsniais, kas neturi visiškai jokios ateities, aplinkiniai irgi visi išskirtinai mėsėdžiai. ir metų laikas neypatingai tinkamas - mažai žalumos :).
šis eksperimentas bus tęsiamas, kai bus tinkamesnės sąlygos (pvz., kai išmoksiu pasigamint vegetarišką lazaniją).
penktadienį buvom pasikultūrint dainuojamosios poezijos svetainėj. šiaip buvo visai nieko. jei smulkiau, tai eglė sirvydytė buvo labai gerai
beje, pirmąkart eglę pamačiau kai buvom išvarę palakstyt su lova
tąkart, prigult neįkalbėjom :)
arbačiauskas su žmona buvo vidutiniškai gerai
tiesa, per jų pasirodyma daugiau galvojau apie savo beatitirpstantį šaldytuvą, nei apie poeziją
ir jei ne vedėja, vakaras būtų buvęs idealus.
dar kartą įsitikinau, kad tikrai nekenčiu ledo :)
jėėės! geniuz vos nepadvėsė, bet į evropą įlipo!
dar ir nuotykių buvo. rimtai sunerimęs buvai, kad medkomisija neleis startuot. atvarau kažkur valanda prieš bėgimą, einu pasiimt medpažymos, o man sako "vyruti, apšilinėjai? spaudimas 170/100. negalim leist. eik pasėdėk gal, ar ką..." prasitrainioju 10 minučių ir vėl einu. pas kitą bandau, tas irgi tą patį sako. linksma daros ir man, ir medikams. iki starto kažkur pusvalandis lieka, ant durniaus bandau paskutinį kartą. pračekina gal 3 kartus ir sako: "130/80. sėkmės bėgime". yay!
o toliau registracija:
maikė ir numeris:
apšilimas:
30 sekundžių iki starto:
10 sekundžių iki starto:
ir tada lipimas. tikrai galvojau, kad bus lengviau. jau kokiam 10 aukšte kojos pradėjo atsisakinėt bėgt, kol visai užsiožiavo. bet užsiropščiau. ir dar dovanų maišelį gavau :
o jame:
fin.
aš lipsiu. o tu ?
ausyse ratatat, kojytėm tratata ir dviračių sezonas atidarytas.
darėm fintus su šituo žaisliuku:
kolega prasičykinęs jau, tai prisuka kokius ~12000 rpm. aš padarau tik ~8000 rpm, bet ir taip pakankamai greit suku, kad net sonyericssonas negali užfiksuot mano nindziškų judesių:
o čia suka pasaulio čempionas ir prisuka 16317 rpm:
šiandien šmc buvau,
meną dariau...
.. dantukas. galvojau, kad dar vaikystėj visus užsiplombavau, kad neturėčiau bėdų senatvėj. pasirodo klydau, kariesas gyvena ir ant plombų.
su sąlyga, kad vasaros malonumų ekspyriencas smarkiai susipjovė su darbu - vasaros beveik neapturėjau. už tai ir išgerkim :)
teoriškai aš jau vairuotojas - vakar išsilaikiau teorijos egzaminą. padariau tik dvi klaidas, todėl buvau labai laimingas.
pusvalandis užstrigus lifte gali būt visai naudingas. aš, kaip antai, daugmaž spėjau perprast lietuvių kalbos kirčiavimo taisykles. 
pagaliau pradedu vykdyt metų senumo pasižadėjimus - šiandien užasirašiau į vairavimo kursus. kolkas tik B kategorijai, bet manau ir A išsilaikysiu, kai sniegas nutirps.
o rašau tam, kad įspėčiau - jei nėra didelio būtinumo, ateinantį mėnesį antakalnio gatvėse rodytis nepatartina :]
labiausiai nervinantis žiemos atributas yra ledas, o ypač tas jausmas, kad blaivia galva eidamas gatve, negali koordinuoti savo judesių.
valandos senumo įvykis:
einu aš gatve ir tokia mintis - gerai būtų nepaslyst - ir kaip tik ant tų žodžių - sėdžiu ant gatvės grindinio. atsikeliu - fakju - ir einu toliau.
ir taip visą žiemą.
šiandien vilniaus universiteto astronomijos observatorijoj mačiau daug gražių dalykų. tiesą sakant, kosmosas niekada nebuvo man mėgstamiausias dalykas, bet kai pamatai mėnulio randus iš taip arti - įspūdis tikrai nenuginčyjamas.
biški pafotkinau: čia ir čia
o ir eidamas namo mačiau kosmosą.
ryte važiuoju apsiprekinęs į barakus, kažkaip netikėtai pasirodo kontrolė, staigiai prasikompostinu ir stoviu laimingas. šalia stovi importinė studentė su didele turistine kuprine, kuriai vilniaus transporto tvarka visiškai nepažįstama. pribėga prie jos kontrolierius, ta mekena angliškai, kad nežino, kas čia kaip vyksta. aišku, galima atleist, bet kontrolierius bagsteli pirštu į plakatą:
ir nusiveda į autobusiuką.
klausau ant kompo wir sind helden - nur ein wort ir kažkur ties viduriu dainos savaime pasileidžia telikas ir per vokišką mtv groja ta pati daina.
galimi paaiškinimai:
šiandien atsikėliau tvirtai įsitikinęs, kad šiandien - šeštadienis. pusę dienos tuo tikėjau ir tik tada, kai manęs paklausė, kokia šian diena ir kai pasižiūrėjau į kalendorių, supratau, kad kažkur pamečiau penktadienį. sunkus metas tos atostogos, jokios disciplinos...
beje, kai pamačiau šias pupytes, diena tikrai praskaidrėjo =]
atostogos ir aš vėl namuose. bėgau nuo vilniaus šalčio ir tikėjaus, kad pajūry bus šilčiau. naivuoliškas požiūris, ar ne? bet iš kitos pusės, vienodas klimatas nereikalauja didelių žmogiškųjų resursų aklimatizacijai. tai bent šioks toks palengvėjimas
negaliu nepaminėt, kad važiuodamas namo, pilnai supratau, kodėl nekenčiu degradų/bomžų, o visų šių apmąstymų inspiration'as buvo kelionė iš saulėtekio į stotį su degradu pašonėj. viskas buvo maždaug taip:
studijavau, studijavau ir pristudijavau padidintą stipendiją.
p.s. tikiuosi fizfako dekanatas atsako už savo oficialius pranešimus skelbimų lentoj, bo jausmas, kad pusę metų būsiu 'bagotas', man jau pradeda patikt.
aš ne koks piemuo, aš studentas. todėl ir mano derlius kiek intelektualesnis. vat:
kaip jau supratot, kremtu aš fizikos mokslus vilniaus universitete.
