labiausiai nervinantis žiemos atributas yra ledas, o ypač tas jausmas, kad blaivia galva eidamas gatve, negali koordinuoti savo judesių.

valandos senumo įvykis:

einu aš gatve ir tokia mintis - gerai būtų nepaslyst - ir kaip tik ant tų žodžių - sėdžiu ant gatvės grindinio. atsikeliu - fakju - ir einu toliau.

ir taip visą žiemą.

šį vakarą aptikau labai smagų dalyką - webcam'ą savo telefonui. kad visas šis gėris veiktų, tereikia symbianinio telefo, bluetooth sąsajos ir tu jau gali čiatint, žiūrėdamas į pašnekovo snukutį. fantastika.
beje, už poros valandų turėčiau gimti dvidešimtą kartą. wtf?

užpildžiau žalios kortos anketą. jei laimėsiu, iškeliausiu į makdonaldų šalį. jėgelė!