Esu nusprendusi, kad apie jokius savo nukrypimus nuo "normos" nesakysiu savo tėvams, leisiu jiems gyventi vakuume, į kurį nepatenka įvairaus plauko "iškrypėliai". Tačiau man mano nuosavi nukrypimai nuo standartų atrodo tokie natūralūs, kaip kad maistas kurį aš valgau, ar darbas kurį dirbu, kinas kurį mėgstu, vietos kuriose lankausi - dažnai išsprūsta labai natūraliai, labai organiškai, įsiterpia į kokį pokalbį iš mandagumo ir išplečia pašnekovui akis.
Iš pradžių kiek nejauku buvo pasakoti apie tokius dalykus vaikystės draugei, su kuria pusę gyvenimo praleidom šnekėdamos apie bernus, tik apie bernus. Maniau kad atskleidus ir kitą savo seksualinės orientacijos pusę, prasidės įvairios baimės, kurių paprastai būna prikimštos žmonių su požiūriu "lai jie būna, kol manęs neliečia" galvos. Ne kartą teko išgirsti, kad aš jokia ne biseksuali, man tiesiog reikia vaiko (iš serijos : apsiženijai, nu tai gimdyk dabar...), arba pasipilant klausimus kaip aš tokia "tapau", kodėl ir kas mane traumavo. Tačiau žmonės, kuriems bent kažkiek rūpiu visuomet reaguodavo kiek kitaip, visad kažkokia keista tvarka...
Iš pradžių - ignoravimo stadija. Net jei žmogus iki tol ir reikšdavo savo pažiūras (homofobiškas ar itin tolerantiškas), visa ši tema užsilenkia, nekalbama apie jokį intymumą išvis, baisiai vengiama nors kiek užsiminti apie lytį apskritai. Dažniausiai ši stadija tęsdavosi gan ilgai, pvz. mano vaikystės draugei prireikė daugiau nei pusės metų, kad jinai leistų man suprasti, jog mano prisipažinimą išvis išgirdo.
Kadangi nesižymėjau reakcijų iš karto (manau reikės dar kam pasipasakot, stebėti reakcijas ir viską protokoluoti :D) sunku dabar išskirti stadijų eiliškumą, bet man atrodo, kad antras būna smalsumas. Net nesvarbu ar likdavau suprasta, ar mano elgesys jų akimis pateisinamas ar ne, tačiau atrodo taip lyg jie bandytų rasti kažkokius pateisinimus bei paaiškinimus savo pusės metų apmąstymams. Jaučiuosi kaip retas paukštis zoologijos sode...
Ir dar vienas įdomus etapas: liguistas palaikymo grūdimas. Bent jau man susidarė toks įspūdis, tarsi bandoma būtų mane paženklinti, lyg siūlyti nebesivaržyti. Na hiperbolizuosiu aiškumo dėlei. Tarkim būčiau lesbietė ir prisipažinčiau apie tai savo kokiam nors geram bičiuliui. Šio etapo eigoje jis man nuolat siūlytų eiti į sporto klubą, gerti alaus, žiūrėti krepšinį ar rekomenduotų nu nusikirpti pagaliau tuos ilgus plaukus. Jau gali gi nesislėpti! Parodyk visam pasauliui, kad esi gyvas visų stereotipų apie lesbietes kratinukas!
Kol kas mano patirtis tuo ir pasibaigia, manau po kelių metų turėtų pasimatyti kažkokios ilgalaikės tendencijos: ar jų elgesys mano atžvilgiu pakito negrįžtamai, ar vis dar galiu būti tokia kokia buvau.
Nutuokiu kad visiems būna skirtingai, tiesiog man šitie pasikartojantys reiškiniai labiausiai krito į akis. Bet galbūt kas nors iš komentatorių turi panašios patirties, kuria norėtų pasidalinti :)? Beje, kokia jūsų nuomonė dėl prisipažinimo tėvams? Apskritai dėl "coming out" - ar tai reikalingas dalykas ar galbūt derėtų visą gyvenimą nugyventi nelendant heteroseksualams į akis, t.y. "nepropaguojant" savo užkrečiamos orientacijos ir gyvenimo būdo?
Comments (2)
Na jei užlenia kas link temos ar užduoda klausimą, galima pasakyti, bet nemanau ar verta eiti ir „tete, žinai ką, aš gėjus“.Ta prasme juk nesakai „mama, žinok supratau, kad nebemėgstu vanilinių ledų, dabar mėgstu šokoladinius“.Esmė, kad jei su mama eisi ledų pirkti ir į krepšelį įdės vanilinių kaip visada tada pakalbėsi apie tai, bet jei net nesiruošiat eiti pirkti ledų, koks tikslas minėti, kad nuo šiol mėgsti šokoladinius.
Žinoma žmonės mėgsta didesnius įvykius pasipasakoti artimiesiems, tad jei manai, kad tai didesnis įvykis apie kurį jiems žūtbūt reikia žinoti pirmyn, kiekvienas pagal save čia.
Posted by Tomas | February 11, 2011 1:54 PM
Posted on February 11, 2011 13:54
Mano 'taktika' tokia: nei slėpti, anei bereikalingai akcentuoti. Jeigu taip norim tos tikrosios tolerancijos, turim nepamiršti, kad žmones erzina absoliučiai viskas, kas jiems brukama per prievartą. Jeigu norim būti priimti kaip normalūs, pilnaverčiai žmonės, tai ir elkimės kaip tokie, t. y., taip, tegul tie, kuriems 'reikia', apie mus žino, nes lytinė orientacija turi įtakos gan nemažai mūsų gyvenimo daliai, bet nereikia jos iškelti kaip esminės, pačios svarbiausios savo savybės. Manau, savo orientacijos neslepiantys, ramiai gyvenantys homo/bi-seksualai tokiu savo nebyliu pavyzdžiu kur kas veiksmingiau skiepija toleranciją nei karščiausi televizijos debatai.
Posted by Oni | February 18, 2011 4:54 PM
Posted on February 18, 2011 16:54