Hm, kartais savo gyvenime susiduriu su pakankamai keistais ir mano skystu protu nesuvokiamais dalykais: ateinam į internetą, registruojamės tenkažkur, pildom anketą, name, nick, jūsų šuns vardas, gender; Do you want to subscribe to our newsletter? (yes, baby, that's why i'm here)... Uhu, puš, submit, subscribe, validate email, finish.
Ir šiandien gaunu tokį emailą: mielas ponas (-ia), mes .... What's wrong with you people???
Iš tiesų post'as turėjo būt apie mano prieraišumą arbatai, bet paskambinęs buvęs grupiokas permetė mintis į visai kitą vietą. Kas ieško fizikos - tikrai nerasit, todėl toliau galit ir neskaityt.
"90% problemų nereikia spręsti - jos išsisprendžia pačios, kitų 5% - neverta, vistiek tu nesugebėsi jų išspresti ir tik likę 5% - darbai, kuriuos turi atlikti". Resursai:
Negaliu susilaikyti nepublikavęs šios istorijos blog'e.
Toliau bus aprašytas išradimas, kodiniu pavadinimu "atsarginis horoskopas" ©.
Prisiminiau, kaip man viskas atrodė prieš metus. Jeigu kas būtų pasakęs, kad sėdėsiu dabar ten, kur dabar sėdžiu, demonstruočiau išverstas vėžio akis ir valgyčiau smėlį neužsigerdamas mieliau, negu tuo žmogum patikėčiau.Dabar turim, ką turim. Iš patirties galiu papasakot, kad norint padaryt kažką daugiau negu šuniuko kakutis pakanka: a) trijų bičų be šeimos b) meilės viršvalandžiams c) didelės meilės viršvalandžiams d) laiko e) noro.
Pašaliniai efektai: kažkas pradėjo ėst laiką, pamiršau, kaip atrodo naminis maistas (viva greito maitinimo kavinėms ir maistui į namus), alutį mes geriam tik tryse ir šnekam apie darbą, žodis "atostogos" priverčia susimąstyt kokiom
dviem minutėm tam, kad prisimint ką tai reiškia. Svorio -10 kg., cigarečių +10 vnt. per dieną. Smagiausia yra tai, kad kai pasižiūriu į save dabar - niekas neatrodo keista (nesu visai užsikasęs - visgi kažkiek turiu asmeninio gyvenimo), bet kai palyginu kaip viskas buvo prieš metus - žabtai veriasi tiek, kad bendras ertmės diametras artėja iki begemoto.
Tiek. O dabar dumiam toliau dirbt, kol dar parako duoda piatnica ir saulėtasis KWV.
(laisvas vertimas interpretacija)
Kiek žinia užsakovas mielas ir labai geras padarėlis, be kurio intervencijos neapseina nė vienas projektas. Šį tekstuką siųlau perskaityt visiems užsakovams. Šios mažytės situacijos padės jums tvirčiau jaustis bendraujant ne tik su kūrybinį darbą dirbančiais žmonėmis. Galbūt atrasite naujas bendravimo su amatininkais paslaptis.
Blemba, negana to, kad mano favorite užpakaliukai turi baisų psl., bet dar ir su rašyba kažkam problemos...
Mums sunkiai sekasi bendraut. Ji nekenčia manęs girto, aš negaliu į ją žiūrėt blaivas.
Vienas žmogus mane apšvietė - pasirodo Omni neleidžia vienam fiziniam asmeniui turėt daugiau negu trijų mobilaus ryšio kortelių (nežinau kaip su kitais operatoriais). Pridstavte sebe: jeigu aš vienišas trijų vaikų tėvas - du vaikai Omni ir vienas Bitėje (arba turiu pensinkus tėvus ir senelius, kurie negali atvykt į Omni atstovybę pasirašyt sutarties ir t.t.). Kai tik pamatau reklamą a lia "su šeimos nariais kalbėk pigiau", veidą nevalingai iškreipia mislinga grimasa.
Nu ble, nesuprantu žmonių kurie sveikina kažką per teliką arba radiją. Tarkim vyras, kuris sveikina savo žmoną kažkokiatai proga. Wtf? Savo žmoną aš galiu pasveikint parėjęs namo; padovanot gėliu etc. Paskambint jei ji kelionėje ir tai neatidėliotina.
Beje įdomu kaip veikia tokie sveikinimai. Negi koks giminaitis tikisi, kad jo jubilijatas ar sukaktuvininkas visą dieną sėdi prie teliko/radijos? Per kurį kanalą transliuojami sveikinimai jam labiausiai patinka? Ar skambina ir sako: "įsijunk teliką, tą ir tą kanalą - bus siurprizas" :) Bredas kažkoks.
Kiek pamenu draugelis apie ją pasakojo jau seniai. Pamenu kaip gal prieš metus jis pasakė:
- Blemba, kokią fainą merginą priėmė dirbt pas mus.
Ją pamačiau gal po kokio mėnesio ir niekuo nesusižavėjau. Veidas, kaip veidas, figūra kaip figūra. Kokia ji graži aš girdėdavau reguliariai maždaug kas mėnesį: "Blemba su ta faina mergiote buvom boulinge". Maždaug kas mėnesį būdavo jų firmos tūsai: oficialūs arba darbuotojai patys susirinkdavo kur nors pasėdėt. Tą merginą aš irgi matydavau karts nuo karto. Maždaug kas tris-keturis mėnesius:
retkarčiais užšokdavau pas savo draugelį į darbą, susitikdavau šeip gatvėje. Niekad nemačiau nieko ypatingo, gražaus ar patrauklaus. Pamenu kartą prieš pusę metų ji persidažė žiauriai ryškiai plaukus. Šitą aš pastebėjau. Bet tas pasikeitimas taip ir liko niekuo neįpatingas. Labai tikėtina, kad ji dažėsi plaukus ir dar daugybę kartų, bet tai buvo neverta mano dėmesio.
"Tavo gyvybė priklauso nuo mano taiklumo" - sakau jam ir žiūriu į akis. Trumpam pasijaučiu Klintu Ystvudu, idėnu taikliaja žvitriaja akim ir dar kartu visais kitais snaiperiais kuriuos mačiau per teliką ar apie kuriuos skaičiau knyguose. Aš atsakingas už savo globotinį.
Jis markstosi ir stengiasi nukreipt žvilgsnį į šalį. Aš pasižiūriu į jo ūsus ir
mąstau ar labai jis manim pasitiki. Aš žiauriai netaiklus ... Jis pasisuka į
mane ir jo suraukti ūsai tartum sako, kad viskas gerai ... Jis manim pasitiki.
Paleidžiu katiną lėkt į savo kampą ir mintyse atleidžiu jam visus jo blogus
darbus. Lėtai slenku į kampą ieškot kątik mesto distancinio pulto.
Aš maišau savo kavą.
- Visi vyrai TOKIE. Jūs tik apie TAI galvojat, - sako ji ir žiūri kažkur virš mano nuleistų akių.
- Taip, - sakau aš - aš kas penkiolika minučių apie TAI pagalvoju.
Aš pakeliu akis ir pažiūriu į ją.
- Nu koks šlykštynė - koketiškai nusišypso ji. Aš atsigeriu gerą gurkšnį viskio ir galvoju kaip čia nenusižiovavus. Užsidegu cigaretę, kad pateisinčiau ilgą
tylos pauzę. Važiuot namo dar anksti. Kažkaip nepatogu. Mes visai neseniai susitikom.
Gera citata iš omni
Hokshila yra puikus pavyzdys, kaip išnaudoti provincijos mentalitetą ir greitai padaryti karjerą Lietuvos žiniasklaidoje. Viskas, ko tau reikės, norint jį pralenkti - nukeliauti tranzu iki Centrinės Afrikos ar Papua Naujosios Gvinėjos (2 tūkst. litų būtų net per daug), praleidus ten kokį pusmetį (dar tiek pat litų) pakeisti vardą ir tikėjimą, papuošti kūną pagal vietines tradicijas, grįžus drožti tiesiai į “Panelės” redakciją, ten pasakoti apie dvasios laisvę ir Zodiako galią. Nomeda pas tave ateis ant kelių.orginalas
Kokios būna vibratoriaus būsenos?
"Fuck on" ir "Fuck off".
Pasižiūrėjau aš savo blogo spalveles ir kažką pagalvojau. Po to dar kažką. Ir sugalvojau - gal kas žino, kur galima įsigyt orandžinį šalikėlį? Visokiose maximos, rimi nerasta.
Kiekvieno rūkoriaus viduje dėdi mažytis šūdžius, kuris tik ir taiko nupy$$$nt kolegos žiebtuvėlį ir giliai paslėpt jį kišenėje. Kaži kodėl?
Gal kas žino kokį nors dalykėlį panašų į Visio tiktai free?
Roses are red, violets are blue, sugar is sweet, and so are
you. But the roses are wilting, the violets are dead, the
sugar bowl's empty and so is your head.
Of loving beauty you float with grace
If only you could hide your face.
I love your smile, your face, and your eyes -
Damn, I'm good at telling lies!
I see your face when I am dreaming.
That's why I always wake up screaming.
My love, you take my breath away.
What have you stepped in to smell this way?
My feelings for you no words can tell
Except for maybe "go to hell".
1. Useris yra idiotas.
2. Niekada negalima sakyt useriui, kad jis idiotas.
3. Niekada negalima pamiršt, kad useris idiotas.
Kas baisiau girtas programmeris ar girtas
adminas darbo vietoje?
Kiekvienas vegetaras yra patyręs žiaurią seksualinę prievartą ir nuo to laiko mėsos į burną neima.
Kažkaip teko savaitgalį pasiklausyt Leituvos nacionalinio radijo nežinau kurio ten kanalo, kažkurios tai programos. Na ne esmė. Ten toks sodrus vyriškas balsas sekė vaikučiams pasakas. Nu blet.
Atsimenu tik detales, dirtas buvau. Buvo kažkokia tai ten graži mergaitė ir tėvai nieko neįtardami nugrūdo ją gyvent pas kažkokią tai raganą. Tai ta ragana ją visaip engė, o galiausiai sukišo į pečių ir sudegino, o pelenus išbarstė pavėjui. Paskui tos mergaitės išėjo ieškot brolis. Ištepė žirgą mazutu ir liepė raganai plekštelt su ranka, paskui su koja ir t.t. Prilipo ta ragana, tai broliukas tą žirgą į mišką išginė ir ta ragana buvo sudraskyta, suplėšyta ir klauleliai jos pabyrėjo.
Šeip tai klausant tokių dalykų, kurie sekami tokiu komentattorišku balsu tikrai pasidaro baisu. O aš dar įsivaizduoju kad to klauso kokių 8 metų vaikas.
Va ką š galvoju apie visus blog'us ir pan. dienoraščius. Ant kiekvieno kampo vis atverinėjas savo dūšias tūkstančiai internautų. Ir aš atvėrinėju. Nu ir ką - mes nesveiki? Iškrypę ar paprasčiausiai užsidarę nykūs vieniši žmogeliai kurie neturi su kuo pabendraut?
Aš bent jau tikiuos, kad aš normalus. Man taip atrodo.
Gavau šitą blog'ą ir turėsiu dabar nežinau kiek ilgai. o gal ir neilgai.
Kolkas man dizainas visiškai nepatina. Gal priprasiu, o gal ir pakeisiu,
jeigu netingėsiu.
