ejik

Gyvenime man tenka bendraut su įvairiausio plauko žmonėmis. Štai keletas iš jų.

Moteriškė A. Stengiuos su ja nesimatyt ir bendrauju tik darbo reikalais. Iš viso ją mačiau berods du kartus gyvai ir kelis kartus nuotraukose. Telefonu kalbam labai dažnai. Nieko nepadarysi toks darbas. Ji be galo mandagi, sveikinasi kelis kartus per dieną, visada kreipiasi Jūs, N kartų atsiprašo ir dėkoja. Net nežinau kodėl, bet ji mane kažkaip įpatingai veikia: vos tik pamatęs jos numerį telefone prdedu žiovauti. Pokalbiui užsitęsus jau žiovauju taip smarkiai, kad ašaros savaime pradeda bėgt iš akių. Atsakinėju tik "gerai", "bus padaryta", "nieko tokio". Po pokalbio išgeriu mažiausiai du puodelius kavos ir sukalu kokias tris cigaretes iškart. Paskui tik, pasigriebęs stiklinę šalto vandens, pradedu galvot ką ji norėjo pasakyt ir ne visad prisimenu teisingai.

Moteriškė B. Ją dažniausiai matau gyvai. Žiemą vasarą nuogas pilvas ir niekad nemačiau šviesesne oda negu pieniškas šokoladas. Žiauriai viliojančiai šypsosi. Ji niekad nesitaria, kada aš galiu su ja susitikt. Tiesiog pagauna mane bėgantį jų kontoros koridoriuj (dažniausiai parūkyt) ir pasikviečia į savo kabinetą pakalbėt jai rūpimu klausimu. Šis atvejis dar blogesnis: jeigu bėgu su kokiu tikslu pamirštu kur bėgau. Ji gali milijonus minučių aksominiu balsu pasakot kaip rinko mėlyne miške ir tik dviem sakiniais užsimint apie darbą. Išbėgęs iš jos kabineto taip pat neprisimenu nieko apie ką su ja kalbėjom, tol kol neparūkau. Miegas neima. Dažniausiai nubėgęs į rūkyklą pasigendu cigarečių. Kelis kartus bandžiau grįžt į jos kabinetą ir klaust ar ne pas ją palikau savo rūkalus ir nė karto atsakymas nebuvo teigiamas. Štoli ji mano cyzas py$dina ir neprisipažysta? Tuščiam koridoriuj nėra kur jų pamest ar užkišt.

Vat tokie du žmonės kurie mane be jokių išimčių veikia pagal aukščiau aprašytas taisykles. Be jokios paklaidos.