« November 2004 | Main | Januar 2005 »
iliuzija minėdama žodį kutena erdevei padus
ir erdvė pilnėdama juokiasi skardžiai
ir žodžio skambesys tampa vaizdu
vaizdas raide o raidė žodžiu
ir taip sukasi viskas ratu
kaip toj pasakoj be galo
tarytum pelė narve
kaip voverė rate
laiko spirale
banaliame
ritme
.
Vol. 1 - Motyvacijos 0,0
Benaršydamas po virtualiasias kapines savo zip'ų archyve, atradau keletą visiškai senų kliedesių. Kažkada buvo tokia frankfurto litovcų interneto svetainė Motyvacijos 0,0. Sunkūs laikai tada buvo. Norėjosi neišprotėti, norėjosi keisti save, norėjosi, kad kiti tą suprastų ir t.t. Kokie jausmai, toks ir rašymas. Dauguma tų straipsnių, kviečiančių prisidėti ir kovoti prieš savo ydas, žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos, buvo ganėtinai emocianlūs ir naivūs. Bet norai buvo geri...
Taigi "Pasaka apie ežiuką ir ožiuką"
Šįkart papasakosiu jums trumpą istoriją apie ožiuką, kuris neklausydavo mamos ir buvo taikus, ir apie jo depresyvų draugą ežiuką, kuriam skaudėjo širdį dėl pasaulio.
Taigi, gyveno kartą ožiukas, kuris neklausė mamos. Ožiuko visai nejaudindavo aplinkui vykstantys įvykiai. Jie plaukdavo jam pro šalį, kaip debesys. Na o debesų, kaip žinia, nesugaudysi.
Tuo tarpu, įvykių aplink netrūkdavo. Pvz. kiekvieną mėnesio pirmadienį, iš gretimo miško atžygiuodavo, trispalvėmis ir maodzedūno portretais nešini vilkai. Ir kol ožiai karštligiškai diskutuodavo
apie šių eitynių esmę ir prasmę, vilkai nieko nepaisydami praretindavo ožkų bandą ir laimingi ir sotūs pasitraukdavo atgal į mišką. Ožiuko tai visai nejaudindavo. Nes ožiukas manė gyvenąs demokratijoje.
Jam atrodė, kad vilkai nieko pikto nedaro, o tik tokiu būdu išreiškia savo nuomonę (o kaip žinia, demokratijoje savo nuomonę, visur ir visada, galima laisvai reikšti). Todėl, nors kiek ir keistoki tie vilkai, ožiukui jie nebuvo priešai.
Tuo tarpu, ožiuko draugas ežiukas kovojo ne tik su vilkais, bet ir su malūnais, ir su siaubu stebėdavo, kaip jo kaimynai avinai, kneždindavo savo galvas įnirtingoje konkurencinėje kovoje, kai tuo metu jų žmonos megzdavo intrigas ir ieškodavo laimės muilo operose. Ežiukas kažkodėl buvo įsitikinęs, kad tai reikėtų pakeisti ir planavo revoliuciją. Ožiukas - ne. Jis eidavo į diskoteką, arba nusipirkdavo naują plokštelę ir klausydavosi muzikos namuose. Ežiukas tuo tarpu, nutarė revoliuciją pradėti nuo savęs - nusikirpo savo spyglius ir netrukus tapo lengva auka gudruolei lapei. Dėl to, ežiuko draugas ožiukas labai liūdėjo. Deja, nebeilgai. Kartą, klausydams gedulingos muzikos ir nepaisydamas mamos draudimo, ožiukas užsirūkė cigaretę, užmigo lovoje ir sudegė su visa savo plokštelių kolekcija...
<...>
Štai tokia pasakaitė-mįslė, kolegos. Deja, niekas anuomet į šią mįslę taip ir nesugebėjo atsakyti. Net ir nemanė to daryti. Gal šįkart kas nors?
verdammt, die augen brennen wieder
wahrscheinlich, weil sie der spiegel meiner selle sind...
schmerz und wahnsinn dieser tage
die stehen auch vor deiner tür
und klopfen spastisch und du sagst:
"ach kommen Sie nur rein es regnet draussen"
und schmerz und wahnsinn sind in dir...
stadt und staat
sind die die macht?
na klar, die haben wir
doch selbst gemacht!
es ist schwach und ohne jede bedeutung
es ist pseudo-kunst und pseudo-poesie
es ist ein scheissdreck hinter meinen fingern
und es ist trotzdem besser als N.I.C.H.T.S.
N-nacism
I-infidelity
C-commerce
H-hate
T-television
S-suicide
sinn der sinnlosigkeit
ist eine suche nach einem anderen sinn,
den man letzendlich auch nicht findet
und man hofft trotzdem,
dass diese sinnlosigkeit
doch noch einen sinn haben mag,
weil es sowas wie eine sinnlosigkeit gibt.
das ergibt doch keinen sinn!?
und wo wir so müde waren
kam ein schlaf herunter
mit einem grauen bart.
und wir fragten ihn nach seinem namen.
"Mr. Schlaf"- stellte er uns vor
glaubst du oder glaubst du nicht
es gibt kein morgen - morgen fehlt es licht
es ist egal - wir sind zu schwach
wir kriegen keine luft mehr in der nacht
engel engel
bist du es?
nein das ist
die pestilenz
Važiuodamas autobusu dažnai noriu atremti galvą į stiklą, bet visada to atsisakau, nes įsivaizduoju, kad ten jau buvo atsirėmę tūkstančiai riebaluotų ir smirdančių galvų, seilėtų barzdų ir purvinų lipnių prirštų. O tada turiu būtinai galvoti, kad tose galvose knibždėjo milijonai padrikų minčių. Kančia, džiaugsmas, meilė, neapykanta - viskas pasiliko ant riebaluoto autobuso stiklo. Aš žvelgiu pro jį ir pradedu suprasti tai, ką jau seniai esu supratęs ir šimtąkart pamiršęs. Tai karma kurios nėra. Ir tada langas pasakė: "Neverta kovoti prieš valdžią, nes ji to neverta! Geriau kovok už save ir neteisybę esančią kiekviename žingsnyje".
Aš netrurėjau ką į tai atsakyti...