depromilia

Važiuodamas autobusu dažnai noriu atremti galvą į stiklą, bet visada to atsisakau, nes įsivaizduoju, kad ten jau buvo atsirėmę tūkstančiai riebaluotų ir smirdančių galvų, seilėtų barzdų ir purvinų lipnių prirštų. O tada turiu būtinai galvoti, kad tose galvose knibždėjo milijonai padrikų minčių. Kančia, džiaugsmas, meilė, neapykanta - viskas pasiliko ant riebaluoto autobuso stiklo. Aš žvelgiu pro jį ir pradedu suprasti tai, ką jau seniai esu supratęs ir šimtąkart pamiršęs. Tai karma kurios nėra. Ir tada langas pasakė: "Neverta kovoti prieš valdžią, nes ji to neverta! Geriau kovok už save ir neteisybę esančią kiekviename žingsnyje".

Aš netrurėjau ką į tai atsakyti...