depromilia

aš
ir kitas
jau vėl rytas
aš mašina žmogus
rūdyja kepenys ir inkstai
aš banalus kaip ir kiekvieną rytą

Posted by at 13:56 | Permalink

prieš einant kažkur nustoju mąstyti
nesuprantu kur pradžia o kur galas
taip kaip naktį

būna

krenti i nebūtį ir jauties dėl to kaltas
o ryte paukščiai skrenda pro šalį
ir aš tai matau pro apšalusį langą
ir visai nesijaučiu laimingas
nors turėčiau, tikrai turėčiau...

Posted by at 15:39 | Permalink