11Y4

Šį kartą trumpas komentaras, artimas katibos pasiūlytai temai.

Normatyviniai valstybės dokumentai paprastai nėra paremti mokslo principais (dėl kurių visame pasaulyje daugmaž sutariama), bet konkrečių žmonių arba grupių interesais, todėl čia dažniau pasitaiko kelios vienu metu "prieštaraujančios" taisyklės. Jeigu "kuhn'iškam darbui" mokslo paradigmos ribose tai yra iš esmės neleistinas dalykas, tuo labiau kad moksle rimti pasaulėžiūros perversmai nutinka itin retai, politiniame gyvenime tai yra įprastas dalykas. Žmonių įstatymai dažnai tera idealizuotos nefalsifikuojamos deklaracijos, kurių įgyvendinimas ištęstas laike, o rezultatai sėdi mūsų vaizduotėje tariamosios nuosakos pavidalu.
Šiuo konkrečiu atveju, tautinės kalbos grynumo kontrolės ir autorinių teisių neliečiamumo "konfliktas" nėra bendramačių reiškinių prieštaravimo problema, kur kažkas vienas būtinai privalo klysti, bet informavimo priemonių valdymo iliustracija, kur ant svarstyklių kaip įprasta stovi pilietė su jos individualiomis teisėmis ir valstybė su pilietei primetamomis pareigomis.
(Taip pat reikia nepamiršti, kad informacinė (r)evoliucija nuėjo dar nelabai ilgą kelią nuo Gutenbergo, todėl kontrolės mechanizmai vis dar turi gilias šaknis spaudos pasaulyje, kurio priemonės eiliniam piliečiui ilgą laiką nebuvo pasiekiamos, tad valstybė yra "įpratusi" šiuos dalykus reguliuoti pati. Aišku, teise viešai išreikšti savo nuomone, tarkime, apie 69 Kristaus prisikėlimą trijų merginų-dainininkių pavidalu dabar beveik nieko nebenustebinsi, tačiau dezinformacija prieš ir po balandžio pirmos per valstybinę televizija arba gramatinės klaidos žodynuose bei įstatymuose vis dar stebina, kadangi mes pripratome, kad kažkas šiuos dalykus prižiūri.)

.............................
Egzistuoja požiūris, kad valstybė yra žmogaus priemonė, todėl iniciatyva bent jau potenciaiai yra piliečių rankose. Pavyzdžiui, kadaise netgi žodžio tokio nebuvo - "pilietė", o kiek anksčiai ir žodžio "pilietis" nebuvo, nors kalbos kultūros pamokos jau buvo, galbūt tik jos kitaip vadinosi ;) Prirašytos tonos dokumentacijos, kaip korektiškai bendrauti su gamtos reiškiniais ir mašinomis, kad tu, o kartais jie tave suprastų. Čia kol kas sekasi neblogai, o su žmonėmis nuolat reikia laužyti liežuvį, mokintis svetimų kalbų, žinoti etiketą, derėtis, gerbti, laukti, ieškoti, klausti ir klausyti, įrodinėti, neįrodinėti, nusiauti batus ir dar daryti krūvą dalykų, kad būtum priimtas kaip savas arba "kultūringas" arba bent jau kaip mandagus svečias iš toli.

Patį asmeniškai domina, kaip vystytųsi pokalbis su žmogumi iš praeities, kuris nesijautė ir nebuvo nusikaltelis turėdamas vergų t.y. jam tai buvo normalu, o valstybė leido. Per kiek laiko sugebėčiau įtikinti, kad tai yra "negerai" ir reikia keisti požiūrį ir įstatymus?