tiltas driekiasi virš galvos, tarp atramų lėtai juda upė.
pro mus praeina skirtingo amžiaus kruvelė su bambaliais.
jie atsisėda kiek žemiau, per dešimt metrų nuo mūsų.
jų septynetas, 2 vyresni, aiškiai nupirkę tuos bambalius,
3 paaugliai, 2 vaikai. jie maukia alų ir ruko, kalbėdami niekus.
iš pradžių kalbasi sunkiai, bet vėliau, vyresnėms išgėrus daugiau alaus,
o vaikams pastoviai daug besikeikiant, jie pasiekia bendrą tašką.
vyresni reguliuoja kas kiek turi išgert - ,,šitam tai jau gana" sako, kai
vienas vaikų nusimyža ir grįždamas atgal išsisuka koją ir nusiridena iki jų.
vyresni pamoko ir gyvenimo, kokį gyvenimą jie gali turėt iš tokių lervų išminties?
į pabaigą vienas paauglių, teisingai apsirengęs hip hoperis, išsitraukia jointą,
paleidžia ratu, aiškiai žinodamas, kad taip daro tru niggaz, vaikai pūst negauna.
kiek šlykštu, bet esu gana silpnas ir abėjingas, kad pradėčiau kažką stumt.
nukreipiu žvilgsnį į šalia nusileidusių balandžių porelę, tada dar žemiau, į upę.
prie upės judėjimas, keli vaikai čia pat susiveikę statybinį diržą kažką sunkiai
traukia iš upės. trumpai pagalvoju, kad gal vieną draugelių, tačiau jie ištempia
maximos vėžimėlį, kurį, kiek apžiūrėję ir pasukioję, įmeta atgal, be galo džiūgaudami.
atsigulam ant žolės, pro šalį eina dvi senutės, nugirstam pokalbio nuotrupas:
- o ką tavo Antanas?
- tai sakė apie kunigystę galvoja, turi draugę Sigutę, bet nelabai graži.
vis dar neblogai lyjo, kai vaikai, užsidengę galvas plastikiniais maišeliais, iėjo į laiptinę. ji tokia pat kaip ir mūsų kiemo, su išimtais plytų kvadratais išorinėj sienoj. spėju, kad čia taip pat vaikai mėto į juos kamuolį, o senutė iš antro ar trečio aukšto juos už tai pliekia, kartais prisiversdama nusileisti iki apačios. mes ginčijomės su ja pusbalsiu, nes 5 aukšte gyvenanti vieno mūsų mama galėjo nugirsti, išlįst pro langą ir liept eit namo. laimei, senutė to niekad neperprato ir nors pradėdavo rėkdama, vėliau prityldavo, prisitaikydama prie mūsų. o kai ji pasiimdavo kamuolį, mes vaskindavom kuris eis jo atsiimt. jei po visų maldavimų neatiduodavo, tada vaskinom kuris eis išaiškint situacijos tėvams. vaskinom iki 3, praeitą kartą ėjęs vaikas turėdavo atsargos tašką. kamuoliui grįžus, viskas prasidėda iš naujo, nes buvom įsitikinę, kad mūsų alfalto ir betono kieme šie langeliai sukurti būtent mums. netrukūs vaikai paskubom išbėgo iš laiptinės, aiškiai nuveikę kažką negero. po kelių minučių supratau ką - į lauką balintų sienų išterliotais marškiniais ir nusmukusiom kelnėm išėjo išėjo barzdotas pusamžis vyriškis. jo pailgi juodžemio spalvos plaukai buvo susivėlę, o akys vos matėsi ištinusiam veide. vyriškis suėmė save rankom, kad būtų lengviau kovoti prieš aštriai krentantį lietų ir žemės trauką, ir pajudėjo lėtai ir nerangiai dėdamas basutes su kojinėm į balas. svirduliuodamas jis lėtai apėjo dvi mašinas ir įsuko į skersgatvį, kur atsirėmęs į sieną atgavo kvėpavimą. vėliau palei ją nupėdino namo. įdomu ar vaikai buvo pastatę jam ,,tiltelį''? tiltelis tai dvi plytos iš šonų ir viena virš galvos. atsimenu kažką pasakojant apie tai kieme. esant tilteliui, reikia atsargiai keltis, nes kitaip galvos skausmas užtruks ilgiau.
karšta.
išlipau iš miegmaišio ir išėjau į kiemą basom.
pastatai praretėjo, išlindo daugiau dangaus.
atsisėdau ant akmens ir ištiesiau kojas.
gerai, kad naktis, niekas nemato.
danguj pora smulkių žvaigždžių.
palenkiau galvą ir iš už stogo pasirodė ji.
šiaurinė žvaigždė arba venera.
tai nesvarbu, svarbu, kad ji ryškiai švyti.
kas yra?
mano dažnai vartojamas klausimas, kurio intencija yra dvejopa: vieną vertus, tai sveikintinas noras suprasti ir paveikti žmogų kažkaip pozityviai, kitą vertus, šitas neapibrėžtas ,,kažkaip" leidžia suprasti šį klausimą kaip normalios situacijos įtvirtinimo siekį. tam, kad taip neįvyktų, reikia paversti jį kitu klausimu, o dar geriau, veiksmu, tačiau paralyžiuojanti nežinia ir praeities kompleksai padaro šį uždavinį labai sunkiu.
tvarkos, saugumo, stabilumo sąvokos įkūnytos kiekvienam mūsų gimus ir sutvirtintos augant, neleidžia priimti nežinios su šypsena ir jauduliu, būdingu nakčiai prieš gimtadienį ar kalėdas, kai žinai, kad kažką gausi dovanų, tik nežinai ką. tačiau patraukus iš akiračio žinojimą, kad gausi dovanų, paaiškėja, kad ta maloni nežinia staiga virsta nerimu ir neurozėm, kurios skatina sutikti su bet kuo, kas sugrąžina tą saugumą, ta ramstį, į kurį gali visada atsiremti. netgi suvoktas blogis, neatrandant naujų atsakymų, gali tapti ramsčiu - ,,aš liūdnas ir tingus, nes mane tokį išaugino'' nedaug skiriasi nuo ,,aš mušu savo vaikus, nes mane irgi mušė tėvai".
žmogus, kaip socialus gyvunas, yra linkęs ne tik bendrauti, bet ir perleisti atsakomybės dalį kitam žmogui, įtraukiant jį į savo saugumo salą. kadangi yra labai sunku išmokti (ar veikiau pamiršti tai, ko tave išmokino kiti socialūs gyvunai) ir patapti žmogum-sala, kūriančiu savo nepriklausomą pasaulį, kuris gali sąveikauti su kitų žmonių-salų pasauliais, dažnai stiprus žmogus bando, sąmoningai ar ne, apgyvendinti kitus savo saloje, įsiteikiant ar grąsinant jiems. tai yra valdžios pamatai, tai yra fašizmo pamatai, fašizmo (ar kokios kitos totalitarinės situacijos), kuris nesunkiai užima sostą, kai tokia valdžios sala netenka jai gyvybiškai svarbių dalių ir nori kuo greičiau atstatyti prarastą tvarką, todėl lengvai priima bet ką, kas ją suteikia.
aš, matyt, esu stipri valdžios sala, kuri arba nesutiko stipresnių už save, arba nenori pripažinti, kad įmanoma pavargti nuo tau patinkančio žmogaus. man labai sunku tai priimti, nors teoriškai atrodo, kad viską suprantu. kaip derėtų elgtis, jei dar negali būti žmogum-sala, ir tavo valdžios sala skyla, kad nepatektum į grąsinimų ir kankinimų ratą, siekiantį įtvirtinti valdžios salos pakrantes dar labiau, kad ji galėtų atsilaikyti pries sekančią audrą?
vien suvokti aiškiai, kad įtvirtinimai anksčiau ar vėliau bus nublokšti įsisisiautijusios, maištaujančios prieš tokią tvarką, jūros, neužtenka. pasitraukti, pabėgti į salos gilumą, taip pat nepakanka, nes anksčiau ar vėliau vėl grįžti prie tos pačios įtvirtinimų linijos.
galbūt kažko pasimokyti iš nuolatos galiausiai laiminčios gyvenimo jūros? ji nepripažįsta sulaikimo jėgos, jūra išpažįsta tik dvylipę griovimo ir kūrimo jėga. tikirausiai tam, kad kitos salos-žmonės norėtų sąveikauti su tavo sala, reikia leisti jai sužydėti, aptraukus vijoksliais visus įmanomus normalumo įtvirtinimus.
sukūrti vietą ne tik pakankamai gera jungtis su kitom vietom, bet ir leisti tiesiog pabūti ir atgauti jėgas joje, kai to reikia kitam žmogui, pagautam silpnybės.ar reikia išmokti auginti saloj esančias gėles ir ravėti esamas piktžoles ar leisti augti viskam, kas auga? leidimas būti viskam priartina tave prie įsivaizduojamos tiesos, tikrumo, būvio, tačiau moralinis inperatyvas tam priešinasi. leidimas būti viskam atrodo tikresnis todėl, kad niekas jo neriboja ir neįtakoja skirtingai nuo moralistinės augalų selekcijos. tačiau tai netiesa. užaugę augalai įtakoja tavo būvį bet kuriuo atveju, savirefleksijos žaidimo neįmanoma visiškai panaikinti, nes noras bendrauti su kitais jį aiškiai numato. bet tai mažesnis blogis, kurį panorėjus, gali apsimesti, nesant apskritai, panaudojus natūralumo sąvoką, tačiau net palikus šią abejotiną sąvoką nuošaly, čia esama kur kas didesnio blogio pavojaus - mūsų auklėjimas ir aplinka labai smarkiai mus įtakoja, nepriklausomai nuo to ar pasirenki statyti valdžios salą ar radikaliai atmesti viską, kas išmokta ir, užuot ieškojęs naujų kelių, viską statai ant priešpriešos, nihilizmo pamatų - pvz. nustoji ravėti visas piktžoles ir savo saloje sukuri siaubingą, drąskantį, kliudantį, alinantį, visuomenės atspindžios kreivam veidrody, pasaulį.
taigi, panašu, kad bent jau man reikia įsitikinimų, supratimo ir atsirinkimo, tačiau kuo tai grįsti, išskyrus stingdančią nežinią? momentiniais troškimais, sprendimais ir aistrom? nuosekliu savęs (per)auklėjimu? nuolatiniu atsakymų ieškojimu tarp kitų žmonių ir jų išbandymu?
d.