Ugne

Pastarosios savaitės (o gal ilgesnio laiko tarpo) internetai kaip reikiant įdomūs. Pagaliau mano dėmesį patraukė naujas fenomenas, kurį galėčiau įvardinti "empatijos mygtuku", kuris visgi veikia ne tik kaip mechanizmas, įjungiantis kitų asmenyse atjautą, bet ir veikia kaip savotiška "doomsday machine", tik kad vietoje atominių bombų pasaulį maitina kraupiais paveikslėliais, kurie turi vieną labai svarbią funkciją - "suspausti širdį".

Būtent tą ir perskaičiau viename blog'o įraše, dėl kurio pradėjau rašyti savąjį.

Bet apie viską - nuo pradžių.

Turbūt kai kam teko girdėti, jog retsykiais padejuoju, kad pasirinkau istoriją, o ne sociologiją, kadangi [vis dar gyva] žmonija yra ne ką įdomesnis tyrimų ir stebėjimų objektas nei praeities žmonijos ar šiaip mįslių nagrinėjimas. Nežinau kas yra priežastis, o kas - pasekmė, tačiau turiu pripažinti faktą, jog dažnai į žmones bei internetus žiūriu "pro tyrėjo akinius". Taip, kas bijo bendrauti su psichologais/psichiatrais, nes mano, kad jie nuolat analizuoja žmones (kažką tokio girdėjau iš buvusių bučiokių psichologijos studenčių), tai tie siaubingai klysta, nes turėtų daug labiau bijoti manęs, cho cho cho!

Mano dėmesį šį kartą patraukė žymioji sirų berniuko nuotrauka ir tai, kas su ja nutiko Lietuvoje.

Kažką panašaus jau esu stebėjusi/galvojusi prieš kelis metus kitoje internetų erdvėje, kuomet ėmė plisti ši nuotrauka:

O po to - tas pats shotas, tik kitu kampu:

Apie tokio pobūdžio vaizd(ini)us, jų reprodukavimą ir jų santykį su tikrove jau rašė Debordas, Žižekas ir Butler. Trumpai tariant - dalinimasis jais ir jų stebėjimas mūsų ne tik nepriartina prie nuotraukose vaizduojamos realybės, bet priešingai - mus nuo jos dar labiau nutolina, kadangi leidžia dar kartą ir dar kartą išgyventi nuotraukose užfiksuotus šokiruojančius vaizdus, juos stebėti vojaristiniu žvilgsniu ir mėgautis katastrofomis kaip trileriais. Matydami nebaltaodžio, neeuropiečio, nekataliko vaiko kūną trilerio žiūrovai nesugeba į jį įsikūnyti, tačiau patiria kūno šiurpulį, juos užplūsta emocijų banga.

Tačiau visame tame naujo yra tai, kad dominuojanti emocija, kurią sukelia toji nuotrauka yra ne pyktis, ne baimė, tačiau empatija bei susirūpinimas.

Viršuje yra printscreenas iš sparčiai populiarėjančios blogerės, puikiai įtaikančios tarp naujai atsiradusios tikslinės grupės (tos pačios, kur nemėgsta Užkalnio, Vasiliauskaitės ir mėgsta Hasanovą bei Rekašiūtę) įrašo. Tuomet apie mistinį berniuką dar kuriamos graudžios pasakos (beje, "berniukas" turi vardą - Aylan, bet kam tai rūpi!), turinčios dar labiau suspausti širdį nesupratingoms Aušrelei ir Laurutei (o čia jau kitas įdomus įrašo momentas, kuomet norint sumalti oponento nuomonę į miltus, oponentėmis pasirenkamos moterys, o jų vardai naudojami mažybinėmis formomis, taip paverčiant jas mažomis, durnomis ir nieko nesuprantančiomis mergaitėmis).

Įrašo autorė taip pat siūlo sprendimą, ką reikia daryti su žymiąja nuotrauka. Sprendimas iš tiesų įspūdingas:

Apie kažką panašaus esu rašiusi prieš kelerius metus, kuomet nagrinėjau Andy Warholą.

"Fotografija, o vėliau ir kinas suteikė žmonėms galimybę patirti realybės iliuziją. Andy Warholo darbuose atsirado ir perdirbtos spaudos fotografijos, vaizduojančios katastrofas. Žmogus, skaitydamas laikraščio reportažą apie katastrofą, vis dar buvo pavojingame pasaulyje, vis dar galėjo išgyventi nemalonius jausmus. Tačiau žiūrėti į Warholo paveikslus, atkartojančius katastrofų fotografijas, yra saugu, kadangi katastrofa, perkelta į paveikslą, padaro paveikslą svarbesniu už pačią katastrofą. Andy Warhol įgyvendino Bataille mintį, jog tapytojas yra pasmerktas pamaloninti kitus. Nors bjaurūs paveikslai turėtų atbaidyti žiūrovus, jie vis tiek vilioja ir teikia žiūrėjimo malonumą. Katastrofos, vaizduotos Warholo paveiksluose, buvo nutolintos nuo žiūrovų, jiems buvo sunku rasti ryšį su vaizduotų katastrofų aukomis. Todėl tie paveikslai žiūrovams tapo patraukliais ir įdomiais. Panašiai Rugsėjo 11-osios vaizdinius analizavo ir Slavojus Žižekas. Realus siaubas buvo paverstas nerealiu; sąmoningai išlaikytas atstumas nuo katastrofos aukų, paliekant įspūdį, kad blogybės vyksta kitoje, o ne mūsų gyvenamoje realybėje. Katastrofos vaizdai buvo vis kartojami medijose, sukeldami žiūrovams šiurpų pasitenkinimą. Tam tikra prasme į dangoraižį besirėžiantis lėktuvas buvo ir meno kūrinys, kurį norėjosi pamatyti dar ir dar. Warholo katastrofų paveikslai, kaip ir daugelis jo kitų darbų, kartojosi. Arba ant atskirų drobių, arba vienas ir tas pats vaizdinys buvo kartojamas vienoje (pvz., White Car Crash 19 Times, 1963). Taip Andy Warhol pasiekė gana įdomų rezultatą: realybė, pavaizduota paveiksle ir daug kartų atkartota, tapo vartojama preke." (Pardon my philosophy, jei ką. Į grandus nepretenduoju.)

Beje, kūrinys Silver Car Crash (Double Disaster), vaizdavęs avarijoje suniokotame sidabriniame automobilyje įstrigusį kūną, 2003-aisiais buvo parduotas už 105 milijonus USD ir pateko į brangiausiai parduotų paveikslų dvidešimtuką:

Tuo tarpu ne taip masiškai plito kitas įrašas, kuris man pasirodė labai taiklus. Juo pasidalinta tebuvo vos 91 kartą:

"I understand why newspapers have published the photos of the dead Syrian boys and I also understand why so many people are sharing these and other photos of drowned people-out of shock and anger-on social media. These are powerful and iconic images which communicate more than text would ever be able to do and who knows, might even lead to policy changes. [beje, tokį efektą nuotraukos pasiekė tik dėl to, jog su savimi drauge nešėsi ir kontekstą; pvz. šiai nuotraukai nieko panašaus pasiekti nebūtų pavykę. - U]

However, I also feel discomfort when I seem them... too often black and brown bodies have been exploited, dehumanised and made into media commodities to inspire sorrow and create white saviour guilt towards the 'other', while we should be having a proper discussion on the meaning of nation states and borders as well as helping asylum seekers make safe passage to Europe.

The Independent shared the photo with this title: 'If these extraordinarily powerful images of a dead Syrian child washed up on a beach don’t change Europe’s attitude to refugees, what will?.'... as if the thousands of people who have already died trying to cross the Mediterranean haven't been enough! There was a huge furore (rightly so) when the personal possessions of the Malasya plane crash victims' were shown on film because their dignity was perceived as being violated. Why not always apply the same principle?"

Tai vat.

Gana dalintis. Gana like'inti (!). Gana aptarinėti. Ypač jei jums bjauri idėja, kad kelioliką kartų šilkografija padauginta toji berniuko nuotrauka būtų pardavinėjama Sotheby's.

Geriau tenkinkitės šia daina ir videoklipu.

Mokslo metai prasidėjo šiuo gražiu kvietimu VDU puslapyje.

Kadangi nuo pat įstojimo daug bambu apie apgailėtiną doktorantų ir jaunųjų mokslininkų (ne tiek pagal amžių, kiek "šviežiai apsigynusiųjų") padėtį, todėl nusprendžiau nueiti ir pasižiūrėti, kas gi ten per klubas ir ką gi jis veiks. Nesinešiau naivių minčių, jog bus kalbama apie tuos dalykus, kurie man atrodo svarbūs, tačiau kvietime buvo siūloma "pasisakyti", todėl negalėjau nepasinaudoti šiuo pasiūlymu.

Prieš ten eidama stengiausi pasiruošti ir pajudinti draugus bei kolegas - pasiteiravau kokie gi jų didžiausi rūpesčiai bei pasiūliau prisijungti prie kelionės į tą vakaronę. Deja, nenorėjo prisijungti niekas, o priversti eiti drauge pavyko tik vieną.

Į renginį sugužėjo pilna salė doktorantų, studentų sąjungos, jaunųjų mokslininkų sąjungos bei įvairių VDU tarnybų atstovų. Organizatorių "kibirkštimi" įvardintas L. Donskis skaitė paskaitą "Mokslininkas - profesija ar pašaukimas?. Visai kaip ir tikėjaus, buvo prieita išvada, jog mokslininkas - pašaukimas. Klausimų bei džiaugsmingų komentarų po paskaitos davė tarnybų atstovė (kuri, beje, pridėjo, jog mokslininkas - nei profesija, nei pašaukimas, o diagnozė), vienas šviežiai iškeptas šnekus istorijos doktorantas bei keli "senesni" doktorantai ir svečiai iš šalies. Nutaikiau puikiausią laiką savam komentarui (paskutinis komentaras "diskusijoje") ir "kaliau" daugmaž taip:

Manau, kad šiandien Lietuvoje apie pašaukimą nebegalime kalbėti iš esmės - tą puikiai parodo tas, jog šiais metais į Kauno kunigų seminariją įstojo vos 2, o į Telšių - nė vieno studento.

Dalis žmonių šiame vakare nesudalyvavo dėl labai skirtingų priežasčių - vieni turėjo dirbti, kitiems nepatiko "Doktorantų klubo" facebook'e buvęs pasiūlymas "pasvajoti apie didėjančias stipendijas", dar kiti nespėjo grįžti iš Vilniaus po rytinio mitingo, kuriame, beje, buvo laikomi ir du puikūs plakatai:

Norėčiau paskaityti vieną skelbimą, kuriuo neseniai mačiau besidalinant.

Manau, kad šiame skelbime save šiandien, po metų ar dviejų galite įžvelgti ne vienas čia esantis. Todėl viliuosi, jog šis doktorantų klubas neapsiribos vien tik intelektualiniu procesu ar "dalinimusi savo vargais" [tai buvo paminėta klubo pristatyme - U.], tačiau galėsime pakalbėti ir apie prekariato spąstus bei veikti taip, kad kažką pakeistumėme šioje srityje.

Vakaro "kibirkštis" atsakė, jog manyje girdi nesaugumą.

Nesaugumą? Hell, yes!

Jaučiuosi siaubingai nesaugi ekonomiškai, o taip pat ir "ideologiškai", kuomet įsivyrauja "patriotiška" ir militaristinė linija ne(be) tik valstybėje, jos aparate ir purvasklaidoje, bet ir universitetuose.

Bet kadangi laikas spaudė, buvo padėkota pranešėjui už paskaitą, auditorijai už dalyvavimą ir aršesnius (!) komentarus [čia ryškiai taikyta manąjam, tik niekaip nesuprantu kuo gi jis aršus, jei nesako nieko kito, kaip tik tiesą, kuri ne visada turi ir gali būti maloni?] ir pajudėta prie pačio Doktorantų klubo pristatymo ir steigimo.

Pristatymui pasiruošta gana prastai, prezentacijoje mirgėjo tokie "burtažodžiai" kaip:
- bendruomeniškumo skatinimas
- dalinimasis pozityviąja patirtimi
- profesinis tobulėjimas
- vasaros stovykla Č. Milošo sodyboje
ir pati baisiausia dalis, apie kurią nebuvau pagalvojusi, bet taikliai atspėjo L.:
- projektų rašymas ir lėšų paieška klubo veiklai vykdyti (Nr. 1)
- alternatyvaus finansavimo paieškos doktorantų mokslinei veiklai (Nr. 2)
Europinių fondų pasisavinimas, yay!

Taip, šiuo metu pati naudojuosi "alternatyviu finansavimu" savo mokslinei išvykai ir labai puikiai suprantu to pavojus - gi žiūrėkite, jei mokslininkai patys sau susifinansuoja kažkaip tas akademines išvykas, galbūt nebereikia iš viso jiems skirti jokių finansavimų iš LMT ar universiteto tiems patiems tikslams? Lai bendradarbiauja su verslu, nes gi sanglauda ir inovacijos ir t.t. ir pan.!
Pabūsiu naivi ir tikėsiuosi, jog taip nenutiks.

O dabar atgal į vakaronę.

Pristatant klubą daugiau nebuvo jokių užuominų apie "buitinius" klausimus ir iš esmės supratau tai, jog klubo paskirtis - susirinkti drauge ir pasidžiaugti esant doktorantais, galbūt kartais pasidalinti kokiais straipsnais ar knygomis ar šaukimais į konferencijas, o svarbiausia - patūsinti Milošo sodyboje.

Labai įdomu, kokiame burbule gyvena tie steigėjai, nes iš pristatymo pasirodė, tarsi akademinė bendruomenė tarpusavyje visiškai nebendrautų, niekuo nesidalintų ir t.t. Tarsi doktorantų klubas staiga užpildytų visas tas spragas ir sukurtų kažkokią naują nuostabią bendruomenę. Tarsi neegzistuotų tokios grupės kaip "Maršrutas: Lietuva - pasaulis ir atgal", kur dalinamasi aktualia humanitarinių ir socialinių mokslų informacija, tarsi nebūtų tik istorikams skirtos grupės tais pačiais tikslais, tarsi niekas nepiratintų naujausios literatūros ar neprašytų kolegų iš Vakarų universitetų prisijungti prie prenumeruojamų duombazių ir "nusiurbti" tą taip reikalingą, bet Lietuvoje neprieinamą straipsnį? Tarsi kolegos nesėdėtų drauge penktadienio vakarais Kultūroje (PMDF SPK) ar Charlie (HMF IK) ir nediskutuotų apie mokslą, krepšinį ar dar belenką? Tarsi nedalyvautų vieni kitų vestuvėse, krikštynose, jubiliejuose ar laidotuvėse?

Žinote, man jau teko dalyvauti panašiame "doktorantų klube", kuomet vos įstojus vienas profesorius pagalvojo lygiai tą patį, jog niekas su niekuo nebendrauja, tad reikia gi priversti tuos istorikus kažkaip pabendrauti. Šiuo atveju vakaronėje L. Donskis buvo taiklesnis pasakodamas apie tai, jog žmogaus ateiti taurei vyno nepriversi. Tie, kas nori bendrauti ir bendradarbiauti - tą jau daro. O tie, kurie nenori... Tai va, buvau padaryta atsakinga (jokio laisvo noro) už prievartą suvesti istorijos doktorantus į vieną patalpą kur jie vienas kitam pasakotų apie savo tyrimus. Turėjau "užvesti" šią tradiciją, nes, mol, esu labai aktyvi ir iniciatyvi, o tada jau perleisti "administravimą" kam kitam. Savo prievolę atlikau puikiai - įvyko trys doktorantų susitikimai, viename žiūrėjome PhD filmą ir erzinome Išeivijos instituto darbuotojas, kituose savo tyrimus pristatinėjo du doktorantai. Vienam iš jų, beje, pristatymas buvo labai naudingas, nes buvo duota naudingų pastabų apie disertacijos esminius terminus, ir po jų tas doktorantas tuos terminus ėmė naudoti kitaip ir daug tiksliau nei prieš tai. Tada mano "kadencija" baigėsi ir nieko daugiau nebeįvyko.

Deja, VDU doktorantų klubas yra dar blogiau. Po pristatymo iniciatorė sureagavo į mano komentarą sakydama kažką panašaus į:

- Nagi kodėl tie doktorantai valdžios visko taip reikalauja? Gi viską reikia užsitarnauti!

Čia galiu įdėti savo mėgstamiausią memą:

Maniau, jog tarnystės laikai jau praėjo, tačiau pasirodo, klydau. Dar blogiau yra tai, kad šiuo atveju "užsitarnauti" galima ne saugų mokslininko etatą, o saugią vietą kurioje nors VDU tarnyboje (kur, beje, dirba/dirbo ir pačios steigėjos).

Tada buvo išdėstyti instituciniai reikalavimai - va, reikia, jog pasirašytų po popieriais 12 steigėjų, tada viską patvirtins rektorius. O kiti va gali įsirašyti nariais.

Įstatai pristatyti nebuvo.

[Ei, reiks man irgi kada sušaukti kokio nors klubo steigiamąjį susirinkimą ir vietoj įstatų palikti kokių vekselių ir žiūrėti, ar pavyks surinkti dvyliką parašų.]

Tada dar sekė keletas sveikinimo žodžių, bei įšokęs į traukinį pripylė benzino ir jį padegė L.

Jo komentaras buvo apie tai, kad šis klubas yra nereikalingas. Nes jis imituoja veiklą lygiai taip pat kaip ir studentų atstovybė, palygino jį su savo patirtimis Baltarusijoje, nes klubas nėra steigiamas "iš apačios", o iš viršaus ir paklausė labai nepatogaus klausimo - iš kurios tarnybos yra gi viena iš iniciatorių. [Tą radau namuose - "Kokybės ir strategijos"]

[Čia pasiskolinu nuotrauką iš kolegos feisbuko, tikiuosi, nesupyks:]

Visai salei kėdės staiga tapo nepatogios ir publika ėmė muistytis, iniciatorė, kuriai buvo skirtas klausimas, pradėjo slinkti nuo scenos, palikusi viską atlaikyti kitai iniciatorei, edukologijos doktorantei, kuriai nutiko nepaprastas Freudian slip:

- Doktorantų klubas steigiamas iš viršaus.

Na taip, to ir reikėjo tikėtis.

Tuo tarpu aš norėčiau dar sykį pametėti "Revoliucinio doktorantų klubo" idėją. Kuri nė nesiruošia kažko "užsitarnauti", nes tarnauti iš esmės užknisa. Nesame nieko tarnais. Na, geriausiu atveju, tarnaujame mokslui ar faktui, bet ne institucijai.

Institucijai tarnystę atliekame sėdėdami koliokviumuose ir egzaminuose, nes profesorius ten siųsti yra per brangu, nes gi optimizavimas ir lėšų taupymas.

Mūsų tarnystė negali vadintis tarnyste, nes mums už darbą sumoka. Vadinasi, tai yra darbas. Darbas, kurį dirbame 0,15 etato ir per mėnesį už jį gauname 80 €. Mus į darbą priima rugsėjį, atleidžia gruodį po sesijos. Tada priima vasarį ir atleidžia visai vasarai, nes gi nėra studentų.

Na, būna ir blogiau.

Kadangi įrašas buvo viešas, dalinuosi:

Karolis Klimka
August 22 at 8:25pm
Eilinis įrodymas, kad Lietuvos Respubliką jau seniai okupavo ir kontroliuoja ateiviai iš paralelinės galaktikos: už trijų skirtingų kursų dėstymą (vienas anglų k., kitas 100-ui studentų) plius vadovavimą darbams ir kt. Vilniaus universitetas moka 100 eur.

Ačiū tau, VDU, kad nesi toks blogas kaip VU! [Čia dar norėjau įmesti vieną sapną, kuriuo metų bėgyje pasidalino vienas kolega, tačiau jį kažkur pamečiau, tai tiek jau to.]

Taigi, ko gi tie "revoliuciniai doktorantai" reikalauja netarnaudami?

Prieš to klubo vakaronę surašiau va tokius dalykus:

- doktorantūros stipendijos nepakanka oriam pragyvenimui [jau kels jas, yay!]
- dėl to turi ieškotis darbo ir negali viso laiko skirti akademinei veiklai
- akademinių išvykų finansavimas (tiek VDU, tiek LMT) yra š, nes kalendorius nesutampa su šaukimais į konferencijas ir vasaros mokyklas
- neaiškūs LMT papildomų stipendijų doktorantams skyrimo kriterijai
- doktorantai neturi deramų socialinių garantijų
- t.y. rimtai susirgęs doktorantas ar doktorantas norintis reprodukuotis privalo imti akademinių atostogų ir gyventi "šelpiamas" partnerio, giminių, artimųjų arba apiplėšti banką arba imti greituosius kreditus.
- juokingi etatai universitetuose ir dar juokingesni atlyginimai - nebejuokinga ir kažkas turi keistis.
- doktorantai dirba darbą, tačiau neturi nenutrūkstamo darbo stažo (atleidžiami/priimami pagal semestrus arba iš viso neturi jokių darbo sutarčių), nesikaupia centai pensijai
- doktorantų universitetui reikia tam, kad atsinaujintų akademinis personalas, todėl gana malti š
- doktorantų universitetui reikia, nes siųsti profesorių pasėdėti trijų valandų egzamine yra per brangu, todėl gana malti š
- kadangi doktorantas neturi nei visų studento teisių, nei visų darbuotojų teisių, vietoj dabar mokamos stipendijos doktorantas turėtų būti įdarbinamas visu etatu, jam mokama ta pati (geriau didesnė) suma nei dabartinė stipendija - taip doktorantas turėtų deramą darbo stažą, socialines garantijas.
- apsigynęs disertaciją doktorantas tampa trisdešimtmečiu bedarbiu su daktaro laipsniu, be darbinės patirties ir be darbo stažo.
- reikalaujame galimybių gauti naujausią mokslinę literatūrą ir deramą prieigą prie prenumeruojamų duomenų bazių bei jų turinio, kad galėtumėme dirbti su adekvačiais ištekliais kaip ir mūsų kolegos iš "turtingųjų Vakarų" (nes negalime su jais "konkuruoti" ir išlaikyti aukščiausią mokslinį savo darbų lygmenį)
- atsibodo mokslų skirstymas: humanitariniai/socialiniai mokslai kaip antrarūšiai mokslai, nes negamina profit pinigine išraiška, dėl to ir finansavimai skiriasi, ir darbo priemonių suteikimas.
- Daiva Repečkaitė pasidalino šiuo daiktu, norėtųsi, kad į tai būtų atsižvelgta ir Lietuvoje.

Taip pat revoliuciniai doktorantai leis sau pabūti šiek tiek populistais (arba liaudininkais) ir pakalbėti apie žemę:

- VDU turi žemės, kurioje iki gyvos galvos gali gyventi [išrinktieji] VDU bendruomenės nariai, įskaitant patį naująjį rektorių:
Buvęs Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos fakulteto dekanas Juozas Augutis, galimai turėdamas tikslą pasistatyti savo nuosavybėn gyvenamąsias patalpas Kauno botanikos sodo teritorijoje, nepagrįstai naudodamasis Vytauto Didžiojo universiteto vardu kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl sprendimų, susijusių su 275–osios gyvenamojo namo statybos bendrijos planuotų vykdyti bei vykdytų individualių gyvenamųjų namų statyba, priėmimo, ir tokiais savo veiksmais sukėlė viešųjų ir privačių interesų konfliktą.
(Beje, šiandien vyksta jo inauguracija - su tuo jį ir sveikinu.)
Tai vat, kadangi viskas prasidėjo nuo "sklypų skyrimo VDU darbuotojams", siūlau reikalauti tokiomis pačiomis teisėmis ("iki gyvos galvos") sklypų ir kuklesniems VDU valandininkams. Mielai greta namukų su baseinais pasistatysime kokį molio ir šiaudų namelį, kuriuo netgi galėsime pasidalinti ir gyventi drauge kaip bendrabutuke-komunoje.

Pradžiai - tiek.

Akademinis working-class'as sveikina savo skaitytojus ir tikisi, jog vieną dieną šis sukils.