Ugne

Jeigu kas nors mąstysit apie įmanomus būdus išgarsėti, tai nebūtina mėginti tapti Radžio žmona, pasididinti papus ir apie tai paskelbti viešai, suvilioti garsų krepšininką, pasilaižyti su mergina ar dar kitais laiką ir pinigus eikvojančiais būdais. Žinau paprastesnį variantą. Reikia viešai į kameras pasakyti žodį „sperma“.

Taip, aš kalbu daug, per daug negalvodama ir savęs necenzūruodama.
Taip, aš pamirštu, kad lietuviškoj šiknasklaidoj dirba byviai ir tešlagalviai, mėgstantys sukarpyti ir sumontuoti skandalus.
Taip, iš pradžių susinervinau, paskiau supykau, o po to viską apgalvojau ir nusprendžiau išdėstyti raštu.

Viskas prasidėjo nuo trumpo interviu apie mano laikomą plakatą:

Interviu buvo maždaug toks:

- Kodėl manote, kad projekto autoriai - idiotai?
- Žodžio idiotas originali reikšmė - neišsilavinęs, tamsus žmogus, nesidomintis politika ir kitomis aktualijomis, ir kitaip nei idiotais tokių projektų autorių pavadinti negaliu.
- Ką atsakytumėte draudimų šalininkams, teigiantiems, kad abortai - žudymas, nes embrionas yra negimęs žmogus?
- Jei embrionas yra žmogus, tai tuomet siūlau leisti spermai balsuoti.

Iš interviu liko mano veidas sakantis: „Siūlau leisti spermai balsuoti“.

Gal mintis nėra iš genialiųjų, bet kertu lažybų, kad ją pasigavo ne dėl balsavimo, o dėl spermos.

Nes OMG, mergina viešai į kameras pasakė žodį SPERMA! Va taip vat lyg niekur nieko!

TV neturiu ilgai ir laimingai, nelabai įsivaizduoju, kokius dar suka reportažus, bet sekso temos labai mėgstamos ir valgomos. Aišku, nuglostytos iki „naktinių plaštakių“, „patenkinęs aistrą“, „tarpukojis“ ir t.t. Ir štai, kažkokia mergiotė turbūt pirmą kartą po Billo Clintono skandalo (ačiū L. už priminimą) pasakė į žinių kameras žodį sperma. Čia gi kažkas stebėtino, nuostabaus ir verta kartoti žinių „treileriuose“ visą vakarą.

Kaip rašiau, iš pradžių pyktis už tikrai bjaurų iškarpymą (O, kaip smagu, jei Vilma Čereškienė išgarsėjo kaip žinių vedėja nusikeikus viešai į eterį, aš turėsiu savo arkliuką, yupee!), o paskiau ėmiau mąstyti išvis kodėl buvo pasirinkta tokia citata, bet ne Eligijaus Masiulio smegenų abortų siūlymai.

Prisiminiau puikų Godos rašinį apie postsovietines vaginas, prisiminiau prieš N metų hardcore.lt vykusias diskusijas apie vaginas ir putytes, prisiminiau, kaip buvau prilupta už tai, kad žalioje vaikystėje su kaimynų vaikais apsižiūrinėjome savo lytinius organus, prisiminiau apie pamokymus lytinio švietimo pamokose mokykloje ką daryti ir ko nedaryti su „ta vietele“, prisiminiau, po galais, ir buvusią ginekologę, detaliai pasakojusią, kaip patikrinti, ar lytinis partneris neserga kokia liga apžiūrint jo penį ir kiek susidrovėjusią save, ir bendramokslę, trykštančią pačiu plačiausiu seksualiniu žodynu bei raudonuojančius tuos, katrie yra tuo metu šalia, bei savo pasakymo "susikišti petražolę į vaginą" citavimą kaip "susikišti petražolę į tą vietelę".

Ir tada šovė mintis: oh, fuck! Žmogus iki šiol viešai (vis dar kartais ir privačiai) turi rankas, galvą, kojas, na, geriausiu atveju dar ir papus; žmogus dar kvėpuoja, prakaituoja, jį beria spuogais, dar jis kartais mylisi ar jam prasideda „tos dienos“.

Viskas prasideda nuo mokyklinio lytinio švietimo pamokų ir savotiškos menstruacijų baimės ir gėdos, jas vadinant pačiais įmantriausiais pavadinimais: „pagrobė ateiviai“, „atvažiavo teta aplankyti“, „Panevėžio Miesto Savivaldybė“ (žr. pirmąsias raides), „verkia katinukas“ ir t.t. ir pan.

O paskui tęsiasi su intymių kūno dalių ar kūno „pokštų“ pavadinimų keitimais. Aišku, greta to skaitant „Panelės“ Raudonąjį puslapį, baisintis ar kikenant.

Tęsiasi, ir niekada nesibaigia. Atviri suaugusių žmonių pokalbiai apie seksą vis dar sugeba nustebinti kai kuriais nupasakojimais įpročiais, poelgiais ar nežinojimais. Leisiu jų sau neatskleisti vardan pašnekovų privatumo saugojimo, nes nesu tikra, ar visi ir visos norėtų intymiame blogo įraše atpažinti save : )

Taigi, žodis sperma (vis dar?) geba tapti reklamine žinute, o Tarantino filmų keiksmažodžiai išverčiami tik „šūdais ir velniais“. Žmonės turi galvas, rankas, kojas, geriausiu atveju ir papus (blogesniu - pilvukus, celiulitą ir liemenėlei tarė ne), bet ne penius, vaginas, makštis, klitorius, kiaušides, sėklides. Žmonės kartais turi putytes, pimpaliukus,papukus, sisiukus, kraniukus, skylutes. Bet žmonės dažniausiai turi tas vieteles ir tuos daikčiukus. Gal tik su seksu kiek geriau, nes seksas jau yra, žmonės gali mylėtis, dulkintis, pistis, tratintis, laižyti, valgyti, čiulpti arba trintis, maigyti, stimuliuoti, drožti, dročinti, smaukyti, (ne)sudrėkti ir (ne)pasistoti.

Žmogaus kūno dalys vis dar kelia gėdas, lygiai taip pat kaip ir kūno ar jo dalių veiksmai ar kūno išskiriami skysčiai. Privačioje erdvėje tikiu daug kur tokių barjerų jau nebelikę, bet ar visur žodžių vartojimas yra įgalinantis? Komentarai, jog „studentai prie byčkės dar ne taip kalba ir ne tokių dainelių klausosi“ nereiškia nieko, jei tie studentai klausosi gangsta rapo, kur vyrai kalba apie „my pussy“ turėdami galvoje visą vientisą moterį, kur siūlo kratyti ar purtyti užpakaliukus, arba kuria odes dideliems papams. Pašnekesiai apie tai, „ar ji tau čiulpia“, „jai ten smirda žuvimi“ (o, dievai, kiek galima kartoti, kad tokio pobūdžio kvapai yra infekcijos ženklas???), „atsisakyčiau mylėtis jei ten nedepiliuota“ yra šūdo verti, jei bandom juos sieti su kažkokiu žmogaus drąsumu, atvirumu ir t.t. ir pan.

Aš džiaugiuosi, kad man pasisekė augti ir bręsti aplinkoje, tarp draugų, kurie pradėjo kalbėti apie kūno dalis ir seksą apskritai, kad ir „užglaistytai“. Aš džiaugiuosi, kad VHC forumas turėjo sekso skiltį, kur karts nuo karto vykdavo smagios diskusijos. Aš džiaugiuosi, kad buvo Atviras galas, papasakojęs apie vaginas stiklinėje bei skyles arbūzuose. Aš džiaugiuosi, kad kažkurioje pankroko stovykloje lipdėme anatomiškai tikslius bybius iš molio, o Solveiga pagamino stiklinius vaginų ledinukus.

Tai yra maži dalykai, iš kurių išplaukia daug didesni. Nes nemanau, jog poreikis švęsti klitorio žinojimą yra laužtas iš piršto. Tos vietelės, tie daikčiukai ir daryti tai nuveda į neturėti nieko ir nedaryti nieko. Nes nežinodamas, tu nei turi, nei darai. Su mūsų nuostabiai aukštu (čia, jei ką, ironija) lytinio švietimo lygiu, nefeministinės pornografijos paplitimu bei bažnyčios mokymais tiems, gyvenantiems kitokiame pasaulyje nei aš, spėju, viskas gali būti gana nuobodu, ir vien dėl to, kad žmonės įstrigę laike, kur apskritai sekso nėra. O jei yra, apie tai nekalbama ir nediskutuojama.

Ir, damn, man nebaisu ir man patinka sakyti tokius žodžius kaip sperma, vagina, penis, klitoris, dulkintis ir t.t., lygiai taip pat kaip bet kokius kitus žodžius. Nes, OMG, šios kūno dalys yra, deal with it! Ir gana jas ignoruoti, pravardžiuoti, cenzūruoti it kokiems Šeldonams Kūperiams. Naudokimės pačiais plačiausiais biologiniais bei žargoniniais žodynais, tiesiai šviesiai ir atvirai. Tai yra lytinio švietimo dalis! Ir kada kalbama apie kažkokias seksualines revoliucijas ir išsilaisvinimus, jokia moteris ir joks vyras nebus laisvas, kol nesugebės kalbėti žodžiais, o ne vietelėmis ir daikčiukais, ir kol nustos gėdintis iš savęs plūstančių skysčių.

Taip kad pabaigai - daina:

P. S. Šį blogo įrašą be mano žinios ir sutikimo naudoti šiknasklaidos priemonėse draudžiama. Rasiu prasižengėlius - primušiu. Ir šįkart nejuokauju.

Kažkur internetuose paskaičius kelių žmonių eksperimentus apie buitį ir išlaidas, sumaniau padaryti ir saviškį. Tiesa, kiek iš kitos pusės ir galbūt su kiek radikalesnėmis išvadomis.

Mano tyrimo hipotezė: doktorantams iš stipendijos pragyventi neįmanoma.

Tyrimo priešistorė.

Pernai stojant į doktorantūrą per interviu gavau klausimą ar dirbu. Nelabai supratau jo esmės, tik paskiau vyresni kolegos paaiškino, kad čia universitetas mėgdžioja visokius mandrus universitetus JAV ir UK, kur studentams griežtai draudžiama dirbti.

Taip, aš manau, jog dirbti ir studijuoti vienu metu yra šūdas. Na, nebent tavo darbas ir studijos labai glaudžiai susiję.
Galbūt kažkam darbus ir studijas išeina derinti puikiai, bet man - nea. Kai dėl krizės-pizės praradau visus darbus ir chaltūras bei likau tik studentė, mano vidurkis šoktelėjo dviem balais. Taip, dviem, ne po kablelio, o visais dideliais dviem.

Taigi, doktorantams mokama stipendija (1075) atrodo visai neblogai. Ji duodama tam, kad būtų galima visą laiką skirti studijoms ir vergystei universitete (sėdėjimas koliokviumuose ir t.t.).
Kartais doktorantai veda seminarus: įdarbinami asistentais prie stipendijos prisiduria dar porą šimtų. Kai kuriuose universitetuose doktorantai seminarus veda ir paskaitas dėsto be jokių papildomų priemokų.

Tyrimo aplinkybės.

Kadangi mano hipotezė surišta su stipendija, tai eksperimentas vyko nuo stipendijos iki stipendijos. Stipendiją gavau vasario 27 d., o sekanti atėjo kovo 25 d. Taigi, nepilnas mėnuo.

Tyrimas vyko šildymo sezonu metu, todėl išlaidos būstui ir mokesčiams didesnės.

Visą mėnesį gyvenau viena, todėl asmenines išlaidas skaičiuoti buvo gana paprasta.

Kaip tyčia mėnuo buvo nesėkmingas: turėjau susimokėti telefono sąskaitos skolą už pokalbius Izraelyje, perdegė beveik visos lemputės, užsikimšo kanalizacija, sugedo fotikas, katrą naudoju darbui ir dar buvau peršalusi, todėl išlaidos taip pat šoktelėjo viršun.

Tyrimo rezultatai.

Prieš pradėdama tyrimą, draugams uždaviau klausimą: kam daugiausiai išleidžiu - maistui, byčkei ar katei?

Teisingas atsakymas - maistas.

Maistui išleidau 291,45 lt. 96 litus pravalgiau ne namuose, dažniausiai maistas tapo susibūrimo su draugais priežastimi ir laisvalaikio leidimu. Likusius ~200 išleidau maisto produktams, kuriems per daug netaupau - ieškau akcijų, bet stengiuosi pirkti kokybišką maistą, valgyti kuo daugiau šviežių vaisių, daržovių, riešutų. Taigi, fair enough.

Antroje vietoje - byčkė.
Pragėriau 173,09 lt. 114,5 - kabakuose per 9 kartus. Vėlgi kaip social activity. Likę pinigai - du vyno buteliai, sugerti su chebra namie/svečiuose ir egzaminų varikliuku tapę 8 alaus skardinės. Pastarųjų tikrai tikėjausi daugiau : )

Katė liko trečioje vietoje su 59,72.

Be abejo, didžiausią išlaidų dalį sudaro nuoma ir mokesčiai - šį mėnesį - 649,18 lt. Mano nelaimei, daugiau nei 170 lt to sudarė telefono bėdos. Mokestis už internetą neįskaičiuotas, nes tuo rūpinuosi ne aš : )

Kita „galinga“ išlaidų sfera - buitis ir higiena, suvalgiusi 81,05 lt. Į šią sumą įeina tiek visokios dušo želės, tiek elektros lemputės, nes be abiejų nelabai. Kaip jau minėjau, pagal visus kiaulystės dėsnius keičiau dvi lemputes (perku tas mandras taupiąsias), dar kelias nupirkau netinkamo dydžio, taip kad pinigai į balą. Užsikišusi kanalizacija (dar vienas Vilniaus pankų palikimas po Padaigos paieškų :) taip pat suvalgė 30+ litų.

Netikėtai daug išleidau sveikatai - 133,14 - vos pradėjusi eksperimentą - apsirgau ir neturėjau jokių vaistų, tai apsišopinau. Taip pat mano visokioms lėtinėms ligoms gydyti skirtiems vaistams buvo taikoma gera akcija, tad užsipirkau į priekį.

Kitoms keistoms išlaidoms - dovanai, knygoms (katros skirtos ne man, bet turėjau nupirkti, nes per pristatymus gi gerokai pigiau), kačių ėdalui labdarai, fotoaparato remontui (fuckin 95 litai), kartonui protestui (yay!) išleidau 279,64 litus.

Mokslas ir darbas atsiejo kuklius 41,19 litų. Pirkau spausdinimo popieriaus, pildžiau rašalą ir pirkau tris dėvėtas knygas.

Transportas kainavo 16,8 lt, už ką turėčiau dėkoti savo LSP. Į Vilnių sykį gavau ride'ą, o grįžau autostopu.

Pramogoms išleidau NET 12 litų : )) 10 už koncertą ir už 2 pirkau loterijos bilietą, nes noriu namuko su daržu, kuriame galėčiau auginti pomidorus!

Mažiausia išlaidų dalis teko drabužiams - 11,5 litai. Na, ką jau čia, visi žino, kad nesirengiu nei dolčėm, nei gabanom : )

Galų gale, rezultatas toks: išleidau 1748,76 litus.

Taigi, mano išlaidų pasiskirstymas atrodo maždaug taip:

O dabar kiek analizės grįžtant prie hipotezės. Taip, pagal išlaidų kiekį, galima konstatuoti faktą, jog iš tiesų vien tik iš doktoranto stipendijos išgyventi neišeina. Stipendija išseko kovo 14 d., jei gyvenčiau vien iš jos, tai dešimt dienų būčiau badavusi.

Išlaidas sumažinti buvo galima atsisakius byčinimo, tačiau iš esmės tai nieko nepakeistų. Mažiau praėst? Galbūt, bet mėgstu skaniai pavalgyt ir rūpinuosi savo sveikata (na, iš tos pusės, kad reikia gauti visų medžiagų, visokių B12 ir t.t.), taip kad NO. Beje, greta šito eksperimento vykdžiau ir čipsų atsisakymo eksperimentą - per visą mėnesį suvalgiau vos vieną pakelį. Taigi, kalbant apie junkfood'ą - iš tų veik 300 lt - „šlamšteliu“ tegali vadintis tas pats pakeliokas čipsiukų bei vienas hesburgerio bulvyčių maišelis.
Beje, neįsivaizduoju, kaip gyvena full-time dirbantys žmonės. Ėda sumuštinius vs. kasdien kavinėse pravalgo kosmosą?

Šlykščiausia išlaidų dalis visgi yra buto. Už mažytį studio flat geroje vietoje dviese mokam sąlyginai nedaug, juolab kai vartau skelbimus, panašu, jog kainos tik auga ir už tokią pačią sumą galėtumėm gaut kokį apskurusį butuką su bobutės baldais rajone. Vienam pragyvent „oriai“ praktiškai neįmanoma. „Oriai“, nes mano studijų ir darbo vieta yra namai, todėl dalintis butu su krūva žmonių ar bendrabutis nebėra išeitis.
Taip pat neįsivaizduoju, kaip už stipendiją mėgina gyventi vilniečiai, kur viskas yra brangiau.
Ir dar pikta, kad prisiklausius visokių pop-socialistų apie affordable housing, irgi pradedu apie tai galvoti. Nes, oh, the irony, kažkada pažaidus su paskolų skaičiuokle sužinojome, jog už savą (kad ir įkeistą) būstą tektų mokėti dvigubai mažiau nei už nuomą.

Kas dar?

Gyvenimas iš stipendijos, trumpai tariant, noup.
Nebent valgai bomžpakus ir gyveni pas tėvus.

Nes dabar tik belieka džiaugtis, kad nereikia taisytis dantų, pirkti naujų batų ar palto.
Ir kad turiu studentiškas nuolaidas transportui bei neturiu automobilio.

Manau, jog stipendijos turėtų augti, kad ir kartu su minimaliu atlyginimu, arba būti sudaromos sąlygos doktorantams įsidarbinti pagal specialybę / studijas derinti su darbu.

Ir šiaip, labai norėčiau kokio challenge, kuriame koks mandras profesorius, pisantis protą apie tai, kad pagrindinis doktoranto darbas yra būti doktorantu, pragyventų mėnesiuką už tuos pačius 1075 litus. Anyone?..