You don't mess with historypunx
Prieš gerą laiko gabalą daviau internetinį interviu tekstui apie anarchofeminizmą. Kuomet tekstas buvo baigtas ir pateko į mano rankas (aišku, faina gauti kopiją dovanų), neliko nieko kito, kaip svaidytis žaibais iš akių ir keiksmais iš burnos.
Čia gal iš dalies profesinės ligos įtaka, galbūt iš dalies ir šiek tiek, hm, sveiko, nesektantiško visų -izmų klausimais proto įtaka, bet už tą dviejų self-proclaimed anarchistų rašliavą, nė bizūnu išplakt nepakaktų.
Aišku, jau seniau galėjau su(si)prast, kad kalbėtis su Didžiais Lietuvos Anarchizmo Atstovais yra šiek tiek panašu į Kazio Borutos „Namas nr. 13" epizodą, kai saugumo pareigūnai tardė ir kankino nebylį bei nesuprato, kodėl gi jis taip uoliai tyli. Na, beprasmiška ir tiek.
Kolegė su panašiu backgroundu (biškį pankroko ir biškį istorijos), kai pasiskundžiau apie tai, kas nutiko, sakė būtinai parašyti recenziją. Recenziją tokiam daiktui parašyti sunku, todėl tai, ką bandysiu pa(si)pasakoti kiek tolėliau tekste, bus ne tiek recenzija o labiau spankinimas plaukų šepečiu.
Kalba eina apie tekstų rinktinėje „Tautos paraštės ir nepatogūs pilietiškumai“ (Vilnius, 2013) išspausdintą Kasparo Pociaus ir Airos Leonidovnos rašinį „Anarchizmas Lietuvoje: nuo gatvės akcijų iki klajojančio universiteto".
Verta pastebėti, jog šį tekstą skaičiau ilsėdamasi nuo darbo su bjauria, Markso, Lenino ir Kapsuko citatų prikaišiota sovietine istoriografija. Kam teko su tokia susidurti, vargus žinote. O kam ne, supaprastinus galima ją apibrėžti ir nupasakoti taip (aišku, kas liečia kiek opesnes politines temas): Didysis Brolis (Maskva, LKP šulai, tuometinio istorijos instituto, dar kokių nors politinių brūdų šulai ar nomenklatūrininkai, siekiantys nusiplauti praeities „dėmes") liepia personai X parašyti straipsnį/monografiją apie įvykį Y, nes įvykis Y buvo toks ir anoks ir ne kitoks. Nesvarbu, kad realybėje buvo vienaip, bet KP reikia kad būtų anaip, ir todėl jūsų, mieli istorikai, darbas yra parašyti viską taip, kaip reikia.
Tik minimo KP ir AL teksto atveju, panašu, jog jie patys sau Didieji Broliai (per)rašinėja mūsišką istoriją.
Tiems, kas pats nebuvo į tą balą įmerkęs kojos, galbūt viskas su tuo tekstu ir OK, smagu paskaitinėt apie tai, kokie mes buvome faini (ir, o, smagybe, autoriai žodžiu „mes“ vadina save pačius bei anarchija.lt) ir t.t. ir pan.
O bet tačiau!
Aišku, negaliu nepasidžiaugti, jog jie pagaliau paliko ramybei tarpukarį ir nustojo anarchistų ieškoti ten. Anarchistų ir anarchizmo, be abejo, būta. Todėl vienas pirmųjų straipsnio teiginių apie tai, kad 2007 m. anarchizmas „dar buvo svetimas, tolimas Lietuvai reiškinys“ yra bsh. Na, aišku, nebent nori sekti sovietiniais istorikais (o gal tiksliau „istorikais“?) bei teigti, jog anarchija prasidėjo nuo mūsų kaip ir socialinio teisingumo siekis buvo išimtinai tik komunistų nuopelnas.
Tada nuostabus pareiškimas: „siekiama, kad <...> vieni nekalbėtų už kitus, kad visi nusakytų ir išreikštų patirtį šiame judėjime ar judėjimuose.“ Iki galo nesupratau, ar čia visos rinktinės pozicija, ar KP ir AL, bet mano plaukų šepečiu mušame straipsnyje bei jo autorių žodžiuose to tikrai nėra. Na, ir aišku, pažadas, jog „nevengsime ir (savi)kritikos“ virto į teiginį „nevengsime kritikos“.
Pasinaudodama pačių autorių pasiūlymais, pradžiai suteiksiu kiek kritikos iš savo kaip istorikės pozicijos.
Visų pirma, tai „auksinė“ citata: „Amžių sandūroje, po įvairių krizių atsigavus Lietuvos ekonomikai formavosi tai, ką prancūzų situacionistai vadino spektaklio visuomene. Žmonės tapo priklausomi nuo poreikio vartoti ir kaupti.“ Chebra, jūs čia rimtai, nejuokaujat? Pirma, tai suprantu, kad Guy Debord'as buvo toks gal ir visai nieko bičas, bet ne visada ir ne visur galima jo ieškoti ir pritempinėti. Antra, teigiate, jog vartotojiška kultūra Lietuvoje atsirado ~2000 m.? Oh, wow, tell me more. Vadinasi, be reikalo sovietmečiu ideologai kūrė tokius filmukus, ir mano tyrimas apie sovietmečio prekybos centrus(1) yra melas?
Toliau, apie politinius protestus: „2001 metų gegužę Vilniuje grupė anarchistų protestavo prieš NATO, kai kurie iš jų buvo susiję su subkultūrinio Vilniaus ir kitų miestų pankų pogrindžio scena.“ Ups, ir vėl ten savo istorikės koją netyčia esu padėjusi. Tekstukas, tiesa, guli pas mane stalčiuje ir pas tuos kai kuriuos pankų pogrindininkus. Protestas buvo pankų. Galiu drąsiai tą teigti, manau, pritars ir tie, kurie ten dalyvavo. Tai kame čia replės? Kodėl reikia stumt pankus lauk ir visur ieškoti anarchistų? Prie to dar prieisiu, bet dar viena citata apie 2000sius: „skaitėme [suprask, mes, anarchistai ir anarchija.lt?] radikalią užsienio spaudą ir kai ką vertėme į lietuvių kalbą. <...> radikalius antiglobalistinius tekstus spausdino bernardinai.lt, o šio portalo redaktorius A. Navickas yra į lietuvių kalbą išvertęs atskirus <...> subkomandantės Marcoso knygos skyrius." Teip, mes esame faini ir bernardinai su navicku faini, ir dzin, kad tuo pat metu pankai išsivertė C. O'Hara „The Philosophy of Punk“, kad buvo verčiamos krūvos CrimethInc tekstų, tarp jų ir knyga „Days of war, nights of love“. Na, ką jau čia, gi nesvarbu ir neanarchistiška.
Ir, oplia, kuo gi užkliuvo pankai (hm, jei tokie jie jau blogi, kam reikėjo kviestis bendradarbiauti?): riedančios ašarėlės, pradžioje pažadėjus savikritikos - „kai kas mus kritikavo - pavyzdžiui, Vilniaus subkultūrinis pogrindis nuolat priekaištavo, kad mes anarchiją verčiame prekės ženklu ir viešiname tai, kas turėtų būti slapta." Aww.
Dėl pirmos dalies, tai nu, kiek juokinga ligi šiol prisiminus, kad pirmą kartą anarchija.lt tėvukus sutikau ne kokiame proteste ar dar kur, o stovykloje. Ir abu vilkėjo nė ne savadarbius marškinėlius su vikipedine juoda anarchijos vėliava. Na, tarkim, tebūnie, bet iškart galvoje suskamba daina:
Dėl „viešiname tai, kas turėtų būti slapta“, tai čia, kiek pamenu, ar bent jau ką pamenu, XI20.
Na, ir dar: „Kai kurie anarchistai anarchija.lt kritikavo dėl to, kad ji tarsi nusavino visą anarchistinį diskursą Lietuvoje“ - taip, ir aš taip galvoju (be tekste toliau sekančių išvedžiojimų ir išsigynimų, kurie visiškai subliuškina tą žadėtąjį savikritikos balionėlį). Ir čia norėtųsi grįžti prie istorijos bei pacituoti nuostabiai į temą tinkantį knygos pavadinimą - „Mes, Lietuva“(2) - visai kaip „mes, anarchija“ - taip kadaise kalbėdavo LDK bajorai.
Į pasakojimą apie jų mėgintą darbininkų tyrimą atsakysiu Žižeku, na, čia jau šiaip, just for the lulz:
Na, arba naudojant L. mėgiamą sąvoką, „Kiekvienam šampaniniam anarchistui po kastuvą ir lituoklį į ranką!"
Pirmoji dalis baigta, einam prie antrosios apie anarchofeminizmo daigus.
Autorė AL rašo: „mano nuomonė gali nesutapti su kitų anarchofeminizmo judėjime veikiančių ar veikusių žmonių nuomonėmis.“ Ane? Tikrai? Tai jei gali nesutapti, gal būtumei maloni ir savo nuomonės neįliustruotum tų kitų pastraipomis, kad paskui tie kiti tau nenorėtų vožtelt per pakaušį?
Kuomet ėjo bendrieji dalykai kuriant (taip, kuriant) anarchizmo istoriją, yra viena. Kada jau asmeniškai buvau įpainiota į autorės (autorių?) nekompetetingumą, yra kita. Nedovanotina.
Nenarstysiu šios dalies iš feministinės pozicijos, nes ir taip jau gana daug ir piktai prirašiau.
Tai vat, citata, kuri nepaprastai supykdė (ir buvo kitokia teksto, kurį gavau pasiskaityti prieš spausdinimą, variante): „kažkada tarsi prarajos atskirtos dvi sritys - buvusi pogrindinė pankų bendruomenė ir elitinė akademinė sfera, pasak Ugnės, „dėl bendro poreikio kritiškai ir originaliai mąstyti, dalytis žiniomis“ - sparčiai artėja ir daug pankų persikelia į universitetus.“
Kabutėse citatos viduryje mano žodžiai tokie, kokie ir buvo klausimų-atsakymų lape. Referavau į visai keistą situaciją, kai žmonės, su kuriais tūsindavom pankroko koncertuose (tarp jų ir aš pati) dabar doktorantauja ar dirba mokslinį darbą. Apie tą išėjusi ir puiki knyga (ačiū Nindzei, kad kažkada parodė). Bet „elitinė akademinė sfera“, tai, sakant, my ass. Originalioje citatoje buvusi „akademinė bendruomenė“ paversta anarchistiškesniu (?) išsireiškimu apie elitiškumą. Niekada ir niekad nebūčiau teigusi tokio bsh. Elitinė sfera? Akademinis elitas? Chebra, nejuokinkit. Geriausiu atveju tie pankai yra akademinis workingclass (jei jau taip Marksą ir klases mėgstat, tai turėkitės).
Jei kalbėti apie elitinę akademinę sferą ir ieškoti jame kažko „savo“, tai ne pankų, o pačių autorių. Negaliu šio rašinio neužbaigti pasakojimu, kurį išgirdau prieš kelias dienas kaboke sėdint su kolegomis iš akademinės bendruomenės. Pasakojimas buvo apie vieną iš mane supykdžiusio straipsnio autorių (įdomumo ir bent menko korektiškumo dėlei nutylėsiu apie ką). Kaip pažįstamas „elitinės akademinės sferos“ darbuotojas buvo nustebęs, jog būdamas didi(s) anarchist(ė/as), autor(ė/ius) gyvena prabangiausiame miesto X rajone. Še jum ir anarchistinis akademinis neelitas.
Na, ir dar trumpai, apie LUNI, kurį taip pat aprašo įpynus tarp propagandistų retorikos, kurią skaitydama praleidinėjau kaip Lenino citatas sovietinėje istoriografijoje. Netyčia teko sudalyvauti pačiuose pirmuose susitikimuose dėl laisvojo universiteto steigimo. Idėja atrodė nuostabi, iki tol, kol buvo nuspręsta, jog jo kūrimą reikia pradėti nuo manifesto, o manifestus geriausiai rašo asmuo X. Man tai pasirodė mažų mažiausiai juokinga, nusispjoviau ir išėjau.
Po to teko kelias paskaitas skaityti Vilniuje, kelias Kaune.
O dabar tūsinu su tikrai autonomišku Kauno LUNI ir kaifuoju, kad chebra gera ir jokių manifestų, sukurtų pačių geriausių manifestų kūrėjų, čia niekam nereikia.
Ai, ir pabaigai, autoriams nuo manęs, katra vis dar laiko save šiokia tokia VHC augintine:
Cheers!
(1) Vilniaus ir Kauno prekybos centrai ir vartojimo kultūra 1974-1990 m., pranešimo tezė. Studentų darbai 2013. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2013.
(2) J. Kiaupienė. „Mes, Lietuva“: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija XVI a. (viešasis ir privatus gyvenimas), Vilnius, 2003.