Ugne

...Kada miesto betonas tvoskia tau į veidą +29C karščiu, tada pajuntu tą tikrą vasarą ir kaip vėjas Merę Popins ar Caroline iš "Šokolado", taip pirmoji didžiulė a u d r a irgi gerokai pamakaliūšina maniškę savijautą.

Bandau kovoti su kursiniu, kuris yra tikrai įdomus, tik sunkiai kovojasi, vis pračekinu word count'ą ir tikiuosi, kad magiškai skaičiukas prie characters nuo >27000 pavirs į >40000. Karts nuo karto pasižiūriu į šviesą kur už nugaros, visad pamatau beprotiško mėlynumo dangų va taip:

Jau kalendoriuj žybsintis Birželis sako, kad už vienuolikos dienų atsidursiu čia, o JAU mažiau nei už mėnesio iškeliausiu ten. Taip, taip, metu velniop darbą ir atsiduodu sau. Trū bękpeking tripas, kur per daug nėra nei laiko limitų, nei planų, išskyrus Budapeštą, Sarajevą, a la Kusturica tūsą kokiame Serbijos kaimelyje, beigi Guča festivalį.

Dar vat nežinau, ar čia vasara, kuri šiaip nėra mano laikas, kai aš, visiška nepritapėlė, labiau mėgstu žiemą, ar čia kas, bet dalykai, kurie anksčiau teikdavo gerų emocijų, kažkaip nebeteikia. Atrodo, nuostabus penktadienio vakaras, grįžęs brolis, draugai, pyragas ir kultūringa byčkė turėtų būti gerai, bet kažkaip jau antrą ar trečią kartą nebėra. Tai ir ėjau pusiau pabėgus viena naktį namo, klausiau garsiausiai muzikos, ir galvojau, kad ir kas benutiktų, visada turėsiu Vilnių ir kurį laiką turėsiu katę, o dabar ir šokius, kurie kažkaip užpildo tai, kas neužpildyta.

...Na, kad ir kaip bebūtų, jaučiu, jog dabar gyvenu su Nina Simone:

Pedobear is closer to your child than you've thought:

keista, kad užmačiau tik dabar.

ką apie tai pasakytų kedofilai?

...grįžau, bet tripas galvoje tęsiasi.

Šiaip šitą trumpą vizitą Norvegijoje pirmą miego miške-pievoj naktį labai lyginau su pirmuoju apsilankymu toj keistoj ir nuostabioj šaly.

Visų pirma, aišku, sukeliautojai. Turbūt niekada nebūtų šovę galvon tokie sukeleiviai, bet išpuolė būtent taip, ir, imho, šauniai. Nes keliaujant su artimais draugais visada plius minus būna aišku, ko tikėtis vienoj ar kitoj situacijoj, ir blaah. O štai šįsyk - malonūs nustebimai, jė.

Aišku, gal kažkas viso to "trumpo pabėgimo" rezultato priklausė ir nuo manęs, galbūt esmė (vėlgi lyginant) slypi daugiau ne sukeleiviuos, o manyje, mano bendravime su žmonėm ir t.t., nu, bet nekukliai galiu pasakyt, kad sau visai šiomis dienomis patikau : ) ir nebuvo to jausmo, kad malu šūdą ir užknisu žmones. Gūt!

Tai va taip kažką dėliojaus pirmą naktį.

O šiaaaip...

Su visokiais nesklandumais oro uostan, atėmė skystį nuo uodų, mol nuodai. Duty-free byčkė. Paskui skridom, skridom ir atskridom. Chilloutas prie saulutės ant pievutės, autostopas Oslan. Atsiskleidė slaptos (?) kolegos pusės su kažkokiu keistu jautrumu kvapams, iš to dar juokėm veik visą atostogą; dar plius Oslo žemėlapiu, įmontuotu kaip per kokią Matricą, galvon. Na, man, kaip visiškai nesigaudančiai miestuose, tas buvo gūt...
Pabuvom turistais, prasiėjom pro miestą, stabtelėdami kas kelioliką minučių pailsėt ar šiaip, aplankėm frykiškų skulptūrų parke, vyrukai įsijautė ir gal kokią valandą vyko fotosesijos su skulptūrom. Nugi smagu, ką čia bepridursi.

Pirmoji naktis praleista parke-miške-pievoj, kaip ir spėjau, gliūčinomės dėl šviesos. Po nakties su visom šmutkėm iš Oslo į miškus...
Gal prieš kokius tris keturis metus J. pasakojo apie tą vietą ir tuos žmones. Sunku patekti, bet nuostabu. Miškas ir nameliai medžiuose. Beje, namelių gyventojas Lars buvo vienintelis žmogus, su kuriuo pavyko normaliai sukontačinti.
Žoodžiu, kad ir kaip daugumoj gyvenimo sričių failinčiau, kelionėse kažkaip tampu gana laimės kūdikiu. Atsidūrę kažkokioj neaiškioj šiknoj, praėjom parduotuvę, kilstelėjau konteinerio dangtį, ir ooo taip, Norvegija liko savimi ir nenuvylė. Bet dar įdomiau buvo matyti kolegas džiaugsmingais veidais čekinančius maistą - "kokie debilai išmeta puikiausias braškes". Gal teisingai čia pasakė Ž., kad kažkaip skirstau žmones - nors iš tokio požiūrio taško, nemanau, kad tai yra labai blogai - bet kaaažkaip vieni man siejasi su šiukšlėm, na, kaip, pvz kaimynas, o kiti, nu, nė pro kur. Tai vat gavosi toks mano asmeninių stereotipų (?) griuvimas. Vaat. Nugrybinom į tragišką tranzavietę, tad nukeliavom pasiklaust, kur geriau stovėt, ir vietoj to keturiese gavom ride'ą iki pat namelių miške, o dar išsikalbėjom, kad pažįsta vairuotojas ten gyvenusius...

Nu o tada, atvažiavus... Blią, nesuprantu, kodėl Norvegija yra black metal šalis, o ne psy trance. Visa aplinka tokia, kad tūsam nė dekoracijų nereiktų, jau nekalbant apie vėlesniu metų laiku užaugančius stebuklus... Įspūdį žodžiais sunku nupasakot, nes viską pajaust ir išgyvent... Uolos, medžiai, nameliukai, šiltnamiai su daržovėm ir prieskoniais, draugiška liaudis. Iš pradžių ne per drąsiai, paskui atsipalaidavus prasidėjo, na, bent jau man, tokios tikrosios atostogos, kada sėdi su kava rankoj, nuo oro grynumo šiek tiek svaigsta galva, gamta, gamta, gamta...

Aišku, belenkiek uodų; paskui galvojau jų pridaužius parvežt visiem lauktuvių:

Be šnekėjimų, nusišnekėjimų, žaidimų kortomis per lietų, kuris prasideda ir po penkių minučių baigiasi n kartų per dieną, aišku, būta ir puikaus maisto; fiesta atsidarė maniškiu a la indišku makaliūšu, o baigėsi šeimininko picom ir nuostabiausia duona. Tikrai nepameluosiu pasakydama, jog skaniausia, kurią valgiau, o dar plius, namų kepybos. Visiškas respect'as, galvoju, į Balkanus lėkt vėlėliau, kad dar susimatyt ir apsikeist maisto teikiamais malonumais.

Matyt, čia apie Norge ir baigsiu, nes paskui nebus ką gyvai pasakot, o ir šiaip, vis dar tas pokelioninis ąąąąąąą tik kai sakosi ąąąąąąąą kaip faaaainąąą, o nieko per daug rišlaus ir nepasisako : )

Ą, o dar prie viso kelionės suteikto pozityvo - gražus dešimtukas ir dar pagiriamasis laiškas iš darbo vadovo už kursinį, yyy, puikuma. Ir netgi tai, kad vos grįžus į Lietuvą tradiciškai spėjau per kelias valandas net dukart patekt į lietų, nesujaukė ir, matyt, ilgai nesubjauros mano to pokelioninio ąąąąąąąąąą

Takk! kurių visame tame indėlio būta : )