st_

Gyvenimas prasidėjo tik pavakare, apie 8 valandą, kai kažkas irc klyktelėjo, kad yra dar poros egzų rezultatai, prasidėjo 1667 ir draugų numerių floodinimas žinutėm, vėliau ir skambučiais. Aišku, pradžioj nepatiklumo 'negalėjau tiek gaut', po to geros nuotaikos antplūdis. Kaip ir turėjo būt, vienam žmogui rašydamas žinutę užsiroviau ant kvietimo eit kažkur. Neatsisakiau, nors didelio noro ir nebuvo. Pakulniavom pėsčiom Centras-Žalgirio st., ten pagal žmogaus idėją turėjom važiuot į Verkius, kaip į įdomesnę alternatyvą propopsiškam Baltajam Tiltui. Belaukiant autiko prie Žalgirio trumpam pasirodė, kad pamačiau, ko visai nenoriu matyt, gerai, kad atvažiavo autikas, ir liko tik viltį teikiantis klaustukas, kad man _tik_pasirodė.
Verkiuose dusyk pasivaikščiojom ilgais laiptais aukštyn žemyn, alaus paėmėm tik minimumą [self-respect], pasišildėm prie didelio laužo, sulaukėm vidurnakčio, iš arti gavom malonumą stebėti kažkokio tradicinio simbolio, iškelto ant ilgo koto, padegimą. Degė labai šauniai, buvau pakerėtas ir tingėjau atsitraukt, mano drabužis apkrito pelenais. Nusprendėm eit namo. Seniai nebėjau tokio kelio pėstute: Verkiai-Santariškės-Jeruzalė-Žirmūnų prieigos-Šanchajus/Šnipiškės (ar kaip tas rajonas tarp univermago ir kuro aparatūros) [prie Žalgirio pasukom į kairę, kaip prieš kelias valandas ėjo ir siluetas, sukėlęs nemalonių itarimų man] - Šiaurės miestelis - Antakalnis (palydėt žmogų). Palydėjus žmogų kitas žmogus neištvėrė ir išnaudojo pagalbą-išsikvietė tėvus. Labai teisingai padarė, nes kojos jau buvo visai įšilusios. Gavom atsisėst ant kažkokių dėžių ir palaimingai šypsotis pro šalį traukiantiems forsų būriams. Mašina netruko atvažiuot. Antrąsyk gyvenime patiriu tokį paslaugumą, kad mane, visai nenusipelniusį, priveža prie pat namų (pirmas turbūt buvo gerasis katibos suorganizuotas vežikas, kuris turbūt nebūtų atsisakęs ir iki Elektrėnų pavėžėt). Išlipau, kiemas tamsus, laiptinė šviesi, užbėgau laiptais į viršų (pradžioj laikiaus už turėklų, bet prisiminęs Juanitos blog'ą ranką iškart atitraukiau). Namie neklota lova, neišjungtas modemas, mobilus su trim naujom žinutėm, lūžtantis iškart, kai bandai kurią nors jų perskaityt (teko skaityt per edit), namie šioks toks prisiminimas, kad nors kažkas buvo nuveikta, ir stiprėjantis deja vu, kad kitas rytas vėl prasidės 11:30 :/
P.S. pavadinimas tyčia taikytas ne į temą.