st_

Maždaug toks užrašas iššoka, ir tada jau žinau - dar vienas įrašytas CD/DVD tapo beverte plokšte, tarsi sandauga, kuri pirmiau veikė puikiai, ir kurioje užteko vieną iš tūkstančio narių paversti nuliu, kad visi bitai ir baitai subyrėtų kaip kortų namelis. Šitas užrašas visada buvo kažkuo įdomus, ypač jo žodžiai 'cyclic' ir 'redundancy'.

Man vis labiau užsifiksuoja visi pro šalį slenkantys atskaitos taškai, deadline'ai, ir datos, su kuriom mano santykis vis dar ypatingas. Ratas, kiekvienąsyk įsiūbuojantis vis smarkiau. Štai žiema, galvoju, ją keičia pavasaris, o paskutinė tokia kaita buvo šiek tiek kitokia, ir daug kas tada buvo kitaip. Bet gal maloniau atsiminti šiek tiek senesnę kaitą, pasvarstau, tad atsimenu ją, o tada dar senesnę.. Šit ir ciklo veikimo paslaptis, mąstau, konstantos lieka konstantomis, kintamieji elgiasi kaip kintamieji, ir taip per amžius. Ir per amžius pats didžiausias kiekvieno intrigos variklis šioje lygtyje - nežinojimas, kurie tiksliai yra kintamieji, o kur konstantos.

Taip mintijant kažkur netoliese, galbūt prieš akis, galbūt ant rankos ciklu važinėja laikrodžio rodyklės. Žinau, kad nuėmęs laikrodžio viršų pamatyčiau daug mažesnių ratukų, besisukančių sava vaga. Tie ratukai mane visad truputį gąsdino. Išrengti ir transplantuoti vieną kitą organą tokiam įrenginiui kaip kompas man niekad nieko nereiškė, tačiau laikrodžio vidaus net įsivaizduoti nėra noro. Tačiau čia ne laikrodis, apie jį parašiau tik šiaip sau. Manęs negąsdina nusileidimas iš makro lygmens. Natūralu, kad nelieki sotus apibendrinimais. Ko gero patį nejaukiausią ciklo pavyzdį įžvelgiu kiekvieno kasdienybėj. Kad tą išaiškinčiau, patiesiu trumpą kilimėlį: niekas nebūnam geros nuotaikos visada. Jautresniem žmonėm puikiai pažįstamos sąvokos, kaip panikos priepuoliai, depresija, mažiau jautrūs išsisuka su susierzinimu ar 'nuotaikos nebuvimu', ypač mandagūs (gražus žodis; neeufemizmas būtų turbūt veidmainiai?) turi puikų žodį 'nuovargis'. Mes braidžiojam po savo pačių nuotaikas it po klampų kisielių, iš kurio žinom vis tiek išlipsią. Sakom "praeis".
Štai ir jis. Pasislėpęs ciklas. Kai sako "praeis", aš girdžiu "grįš". Jei teko patirti, ką reiškia girdėti tuos pačius dalykus kitaip, nei girdi svetima minia, tikslinė auditorija, sava kompanija, netgi artimiausi žmonės, tada įtariu, kad bent truputį pavyks suvokti tą nejaukumą. Būtent tie pasikartojimai ir žlugdo dažniausiai, papildomi dar ir jausmu, kad suvoki viską kažkaip iškreiptai, kad normaliam žmogui bėdos rūpi tik ad hoc, o dėsningumų paieškai jis neturi laiko. Čia ir prieinu prie "Cyclic redundancy check". Kompaktas visas ūžia: viena vieta neįskaitoma, tačiau visos likusios veikia; palakstykim kol kas po jas, tačiau grįžti vis tiek teks. Ir tenka, nosimi vėl įsibedam į tą pačią subraižytą savo asmenybės vietą, drebam visu kūnu, vėl nusisukam, truputį užsimirštam skaitydami kitus failus, užsiimdami kita veikla, tačiau karts nuo karto ciklas mus grąžina ant to didelio įbrėžimo. Ir kai mes, netekę kantrybės, dažniausiai nemokšiškai bandom nupūsti ar nuvalyti rankove tą įbrėžimą, jis tik auga ir tampa įskilimu.

Kaip daugelis mūsų pasielgia ilgainiui? Ogi pažvelgiam per petį į kitus. Jei svetimas kompaktas sveikesnis, dauguma mūsų įskilėlių įsižeis, pirma, dėl apvaizdos nelygybės, antra, dėl laimingojo neskubėjimo padėti nelaimingajam; jei kompaktas atrodo prasčiau, dalis mūsų būtinai norės įsikišti - vieni su motyvu padėti, kad paskui pagalbą gavęs padėtų mainais; kiti padės, kad tik nereikėtų grįžti į savo erdvę, mat savo erdvėj turėsi tvarkytis vienas, galbūt ilgai ir sizifiškai, nes niekad negali būti tikras ar ateis tas dėkingumas; tačiau bijau, kad užvis daugiausia rasim tokių, kurie naudos seną kaip pasaulis taktiką - jei pas mane ir yra vienas įbrėžimas, tai niekis, pasistengiau, kad pas visus kitus atsirastų ne mažiau dešimties.

Taip yra su mažaisiais dantračiais, o dar noriu trumpai grįžti prie didžiojo. Veiksminga, turbūt tikrai veiksminga, tą visą slinktį maskuoti naujomis vietomis, stipriais potyriais, darbų keitimais - laiko tėkmė tebelieka, tačiau įvykių spiralė atrodo pakitusi kokybiškai. Ir visgi, jei neduokdie esi toks kibus ciklinių reiškinių paieškos srityje, kaip aš, tuomet prognozuoju susidūrimą su klausimu: o kas kai prieinama riba? Kai suvoki, kad patiri nebe turiniu, o tik forma naują dalyką? Kaip žmonėm pavyksta viską išsidėstyti taip, kad pasentų pačiu laiku?

Nenoriu baigti klausimu, nes tai suponuotų kažkokį primygtinį komentarų laukimą, o man jie nėra būtini. Tad nematomai auditorijai tariu draugiškai: jei galit negalvoti apie ciklus, negalvokit. :) galbūt pusė gyvenimo žavesio ir sutelpa tame, kad tavo ar tavo kaimyno kompakto taip ir nenuskaito. Galbūt pusę gyvenimo žavesio praranda tas, kuris savo kompaktą paleidžia sėkmingai, ir nė karto nežvilgteli per petį į kitus - o pats taipogi nesusilaukia nei žvilgsnio, nei prisilietimo.