« žybt | Main | provinciali išpažintis I »

Abendluft

O po to buvo keli mėnesiai, buvo nuleistos kelios įvykių bombos, o dar po to - kurtinanti tyla. Paskutinės paskutinio rašyto eilutės sukontrastavo su bendru spalviniu fonu. Na, gi ta būsenėlė, kai savo paties vienur ar kitur įgraviruoti patyrimai atrodo lyg nesavi, netiki savo braižu, pasąmoningai neigi savo parašą. Nuo tylos teko bėgt, bet neilgas išvykimas - juokingas metas: tarsi animacijoje įsitempianti guma grąžina į startinę būseną; dar blogiau - grąžina su smūgiu sienon, šįjį įkūnija suvokimas, kad bandymas išnaudotas. Užsiklotum ta tyla ir miegotum, bet kur tau, tai šen, tai ten įsižiebia raudona lemputė. Lakstymas ir gesinimas visiškoj tyloj - geras pojūtis, žingsniai dunda, kaip dramblio, o įtaikius pakeliui į kokią balą - juokingai šlepsi. Juokas ir belieka, bet juoką reikia vėdinti nuolatiniu socialiniu multiplayer'iu, kurio dabar trūksta. Jei mylintį humorą žmogų izoliuotų nuo kitų žmonių, davę milijoną humoristinių knygučių ir cianido kapsulę, ties kuria knygute jis nuspręstų sukąsti dantis?

Šiltesnysis metų laikas - savotiškas: Žmonės kažin kur pradingsta, juos pakeičia vabzdžiai (o bendrauti jų stilium, t.y. vien neverbališkai - nuobodus biznis). Jei žiemą skiriamų 100% jėgų užtekdavo viskam, vasarą vien jėgų neužtenka, reikia kažko daugiau, reikia sėkmės, apvaizdos, autostrados be atsitiktinumų išmuštų kraterių. Kitaip toli nevažiuosi, kiek beturėtum arklio galios.

Bet čia duoklė kiek ankstesnei būsenai, nes prieky vėl matosi neaiškių kontūrų. Netrukus gyvenimas turėtų užsipildyt veiklom, netgi sunkiasvorėm, ir bus matyt, ar tai atliks priešnuodžio pareigas, ar, mon Dieu, sukels komplikacijas. O kol kas tiesiog darysiu ką jau pripratau - lauksiu. Niekas netrukdo ir sukąst dantis. Kapsulės šiais laikais už dyką niekas neįkiš.