st_

Aš paspringsiu visais mayday, atsipeikėsiu kažkur eliziejiškuose laukuose, o viskas aplink sius kaip žodžiai Beresnevičiaus knygoje - tvirtai laikomom, bet neįpratusiam išplaukusiom prasmėm.
Po teisybei taip jau kurį laiką yra. Savęs nepažinumas gąsdina, rimtai gąsdina užjūrio Hirosimom, kurios ledalytiškai atidreifuoja ir atneša kažką, ką sąmonė įžvelgia, kaip potencialų užkratą. Įžvelgt dar teįžvelgia, bet bent jau pavojaus sirenos galėtų nutilt.. Nes rimtai baisu, kad arčiausiai stovintis žmogus nepaleistų akmens į galvą. Ir vėl prakeiktas mayday per smegenų kanalus.
Jei atmetam truputį dengiančio putoplasto, pasimato kito lygmens mistika. Pirmąsyk šian į vieną sapną susigrūdo atšliaužianti kobra, besiskleidžianti aguona ir ginklų asortimentas iš paskutinio pereito žaidimo. Kažkaip papratau miegot dusyk per naktį-vidurnaktį ir paryčiui (naktį gerklė apsimeta, kad joje vyksta remonto darbai).
Vasaris. Priveiksim, ir net patrauksim į savo pusę. Patikėk.