st_

Jausmas galvoj kažkuo primena lygtį 3 x-uoju. Bent jau taip pamaniau atsibudęs naktį. Bet tas trumpai terūpėjo. Buvo įdomiau kaip ryte atrodys mėlynė ant kojos. Tegul tik pabando būt maža.. Per ją negaliu pasiverst ant kairio šono - su tokiom mintim užmigau ir sapnavau sapnus, kuriuose aš vis kuo nepatenkintas ir kritikuoju. Sapne ant namų durų buvo daugybė vienodų spynų, išmėtytų po duris randomly. Iš kiekvienos kyšojo raktas, ir tai be galo erzino. Tolesnio jų likimo neatsimenu.
O ryte atsibudęs ant kojos mėlynės visai neradau. Tik keistą, mano manymu, ganėtinai nestandartinį raudoną nubrozdinimą. Iš ryto pastebėjau, kad vakar nukentėjo ir ranka. Eilinis penktadienis, eilinė tikrovė.

So close and so strange, so far and so dear.

Posted by at 9:08 AM | Permalink | Comments (2)

Vėl vakaras.
Bėga valandos, dienos, savaitės. Tarsi sėdėtum troleibuso vienoje galinių sėdynių (kur atsuktos į galinį langą) ir matytum kaip tolsta ka tik pravažiuotos stotelės, namai, ištisi rajonai. Viskas pilka ir panašu, tarsi nesudėtingam filmuke. Tik filmukuose smagumą palaiko dainelės, o troleibuse garsinį foną sudaro monotoniškas ūžesys ir bildėjimas. [Jeigu troleibusais būtų vežę į Sibirą, tai iš jo būtų grįžę daug mažiau, šmėkšteli pusliūdnė mintis]. Viskas eina ciklu, sakytum uždara sistema, o energijos tvermės dėsnis negalioja, nors tu ką.

Už lango tamsu, desktopas tamsus, juoda katė miega ant juodo megztinio. Dar galima pasiginčyt, kuri spalva niūresnė-pilka ar juoda. Dieve, kaip nervina literatūros analizės. Nagrinėja laiką, erdvę, spalvas. Pati tikriausia eilėraščio erdvė yra ta, kurią jis užima ant popieriaus. Nu dėl laiko, dar galima pasiginčyt-ar default'u laikom ta laiką, kurį užtrunki skaitydamas, ar tą, kurį autorius išnaudoja rašydamas. Pasakytų kartą ir niekas neprieštarautų. Tai ne, dabar skiriam tam 6 pamokas per savaitę. Irgi savotiška monotonija. Šokinėjam nuo vieno autoriaus prie kito. Tada atsiskaitymas. Lyg būtume kuo įsiskolinę žmogui, kuris už savo darbą ir taip pinigus gauna.
Rytoj eilinis trečiadienis. Eiliniai visiškai tie patys maršrutai tarp tų pačių kabinetų. Tų pačių žmonių tie patys klausimai 'ar padarei aną?', 'ar supratai tą?' Siekis vis tas pats-pasijust, kad ne vienas neįvykdei užduoties. Nuo pradinių klasių išvystytas instinktas. Kartais apima piktdžiuga-tuoj visi išsiskirstysim, nebeklausinėsit daugiau. Užtai klausinės nauji žmonės. Ir visiškai tų pačių klausimų. Visgi nemylėt draugų - yda.
Gerai, gana šiam vakarui minties šuolių, bo pats sau atsibodau.. Gal paprasčiau bus tiesiog eit nusivalyt batus:)

Posted by at 8:06 PM | Permalink | Comments (2)

Saturday, winamp, memories.
Kažkaip kažkodėl šį kartą playlist'as prasidėjo Unreal Tournament - Intro.mp3. Iš atminties išrėpliojo seni seni prisiminimai. Vienas klasiokas pripūtė miglų apie UT pranašumą prieš Quake3, kitas paskolino cd. Patiko tie laikai. Kai viena didžiausių aistrų buvo plakančia širdim grįžt namo su nauju cd ir instaliuot žžžžaidimąąąą.

UT buvo vienas tokių. Prisižaisdavom namie, po to aptarinėdavom su klasiokais. Aptarinėjimas reikšdavo gyrimąsi kiek kokiu ginklu nužudei ant kokio sunkumo. Šauniausio išsirinkt negalėdavom. Kai buvau 8 klasėj, internetas namie dar buvo tikra prabangos prekė. O kompiuterinių nebuvo ant kiekvieno kampo. Taigi, visas mūsų šaunumas atsiskleisdavo +- tikruose pasakojimuose apie single player pasiekimus.
Apskritai internetas tada buvo prieinamas tik mylimos mamos darbe. Arba mokykloj. Žiūrint, ar tą dieną užtekdavo įžūlumo pasistumdyt eilėj. Otherwise, turbūt tada jame nebuvo nei pusės to gero, ką randu dabar. Ką ten internetas - kompas namie irgi buvo ribojamas iki 2 valandų per dieną. Tada dar nebuvo jokio matematikos modulio 6dienį, ir tikra šventė atrodė tai, kad galiu nuvažiuot pas draugą, kurio namuose taisyklės liberalesnės, o kompas beveik ne prastesnis. Tik pas jį būdavo prievolė palaikyt jam kompaniją, kai eina parūkyt. Rodos, nieko ypatingo, tik kad rūkyt eidavo dažnokai. Kita vertus-padėjo išsiugdyt šiokią tokią kantrybę. Gal kada pravers gyvenime.
Kas realiai pasikeitė? Draugas liko, rūko tiek pat. Kompai pagerėjo, internetą įsivedė nemažai kas. Tiesiog išgaravo interesas. Nebeliko laiko. Pasikeitė poreikiai. Et..visus šituos teiginius dar reiktų gerokai apsvarstyt.
4 klasėj daugiau/mažiau slapta pavydėjau tiem, kuriem dar nereik mokyklon. 8 klasėj kartais užsisvajodavau, kaip buvo gera 4toj. Dabar idealizuojama 8 klasės veikla. Pagal aritmetinės progresijos taisykles galima būtų apskaičiuot, kas bus 4 kurse. Tik nesinori tikėt, kad tuo metu tebebus tas pats naivumas. Žmonės gyvena dabartim, ateitim. O gyvenimas praeitim.. Tiesiog neperspektyvus, nevaisingas. Kaip benorėčiau tai paneigt..
Tiek to specifikuoto nuoširdumo. Kam dabar įdomu žaidimai.
away: Matematikon.

Posted by at 10:39 AM | Permalink | Comments (5)

Pats tas, kas vadinama dulsvu rytu.

'Dulsvas' nelygu 'niūrus'. O 'niūrus' galų gale tik mažiau/lygu 'blogas'. Nors žinoma, sumaišties įnešė mokykloj vyxtanti Kengūra, dėl kurios vėlesnės pamokos nukeliamos pusantros valandos. Tų vėlesnių tik viena ir ta pati-nereikšminga. Šiaip visai smagu eit namo per tokį orą. O neslidumas sukurpia netgi iliuziją, kad gyvent gera.

Žinoma, blogai eit namo, smaugiamam personifikuotų minčių. Prisiminiau vakar žiūrėtą Got****. Ten herojė negalėjo pabėgt nuo savo baimių iš vienutės. O va aš..kodėl turėčiau tikėt, kad grįžus namo, negeros mintys išsigaruos? Artėjimas prie namų nėra nei tiesiogiai nei atvirkščiai proporcingas blogai nuotaikai. Bet velnias, juk taip žmoniškai nesinori tikėti, kad tavo bėdos sprendiniai priklauso tuščiai aibei.
Visgi namai siejas su jaukumu (kaip ir turėtų būt įauge į kraują statistiniam tautiečiui). Įsijungi senstantį kompą, ant kurio ilsisi atversta knyga akių varginimo vertu turiniu apie lietuvį emigrantą, bet žiovaut verčiančiu Baltos Drobulės pavadinimu. (Kompo įjungimo būtinybę teisini diagramomis sociologijai). Atsigeri kažkokio saldiklinio gėrimo, kurį ką tik išvertei koja (ir šitaip pastebėjai kad jis apskritai yra). Katei irgi maloniau miegot ant trijuosčio treningo, kai yra kažkas šalia. Winampas crossfade'ina is 'in the shadows' i 'davaj za'.
Prieš savaitę basčiausi turguj, ir užsukau Europon 'pasižmonėti'. Prieš dieną klausiausi mokytojos pasakojimų apie mūsų šalies +- egzotišką kaimynę (jei egzotiškom galime vadinti šalis, kurios skundžias teroristų pavojum). Prieš valandą atsisakiau klasiokės kvietimo prisėst šalia ir palaikyt kompaniją laukiant pamokų. Prieš minutę rašiau užpraeitą sakinį. Prieš sekundę įkvėpiau. Ot, būtų įdomu, jei galėtume praeičiai uždėt modulį. Viskas, tarsi funkcijos grafikas, nekirstų dabarties koordinačių ašies. Išvadas palieku daryti kitiems. Arba sau pačiam ateity. Kai matematiką mokėsiu teigiamam balui.
Sunku ką ir pridurt. 11:59 dabar yra šiaip, o ka rodo kiti laikrodžiai tai nusispjaut. Tegyvuoja notepad. Įtariu, kad postint šį įrašą pavyx tik po gerų 8 valandų.
Maršrutas-raidės, skaičiai, puslapiai; džinsai, striukė, atidarytuvas; troleibusas, mokykla, pap.pamoka; inetas, passwordai, miegot.
It's important to execute. Plans are only [unnecessary] luxuries. Na, bent jau šiam kartui.

Posted by at 8:02 PM | Permalink | Comments (6)