April 17, 2009
Nors ir nebe vilkų mėnuo
Mes visos ilgimės laisvės. Kultūra beveik neturi priešnuodžių nuo šio ilgesio. Mus pratino gėdytis šitokių troškimų. Atsiauginusios plaukus, mes įgudome slėpti po jais savo jausmus. Tačiau dieną ir naktį mums už nugaros tebešmėkščioja pirmapradės Laukinės Moters šešėlis. Kur bebūtume, tas šešėlis sėlina mums iš paskos ir aiškiai turi keturias kojas.
Prisiminiau "Grįžtančius su vilkų šviesa", aštrų graikų rašytojos Zyranna Zatelh kūrinį, bet citata tai iš kitur - "Bėgančios su vilkais. Laukinės moters archetipas mituose ir pasakose". Ir dar Sapkowskio Baltasis Vilkas su žybsinčiu kardu (ir ugnim viduje).
Gal kas žino gerų knygų apie distopijas? Tinka angliškos ir lietuviškos.
Ir dar ieškau žmogaus, gerai žaidžiančio bridžą ir norinčio pamokyti - mokausi greitai, kas yra blacwood ar gerber žinau, bet reikia praktikos.
Posted by solio at 1:05 PM | Comments (1)
April 15, 2009
Viva la vida
Prisiminimai apie Klaipėdą Zenitu. Ir dar prisiminimų:
prieš du metus surašinėjau draugų msn parašus. Buvo įdomu tyrinėti cukraus kiekį, nuorodų ir pačių sugalvotų minčių santykį, nuotaikų atspindžius. Arba tiesiog grožėtis. Šįkart parašai iš kelių vietų surinkti (skype, gmail talk):
It's always sumer somewhere
Tobulas savaitgalis :) Lyg sapnas ;)
www.darom09.lt
www.15min.lt
Žiema, žiema, lauk iš kiemo
..put t-shirts on, PLEASE (wasntme) ..
Bloga žinia - laikas skranda, gera žinia - tu esi pilotas ;)
kodėl neauga mano svogūnas?
making system idiot-proof will encourage God to make a bigger idiot
Dirbam, dirbam... nuo rytdienos :)
we need to stay in the forest and hunt boars for XP. - Are you crazy Cartman, do you know how many boars we'll
off to see magic the cat :)
always look on the bright side of life
Midnight waltz with Cthulhu
vaivorykštė virš kapinių
as wind in dry grass
Šiemet Jorė vyks Balandžio 25-26 d.
jei neparsinesi jausmu, tai panasiau i nuejima i parduotuve bet ne viska nusipirkus grizti namo. o jei parsinesi, tai jie
Tutto bene :)
www.lengvidaiktai.lt
white dreaming..
valdzia sumazino algas oru keitejams. Pastarieji jau menesis kaip boikotuoja pavasario atejima.
Hit the road, Jack
Laikas, kurį mes turime, - tai pinigai, kurių mes neturime.
Code monkeys can't fly... Can they? | Viva la resistance
skaitykite bukauski, atlepausiai :)
..gaudo saules zuikius..
finally got some to celebrate easter with
pingponcia kirkudu
Porke?
šniurkšt
And in the year, a year or so, this will slip into the sea
taigi auga tas svogūnas
nouvelle vague
and that grass is green green green...
With or without you
Kokia nauda is to, kad as mielas?
kai aš dainuoju savo sparną pametusiai gervei
o ten buvo šviesoforas...
Ji nekentė raudonos spalvos, o jis - Mocarto ir klavesinų - - - Tobula
all roses (liet. vienos rožės)
Aš galiu pralaimėti mūšį, bet aš negaliu tuščiai praleisti minutės. Napoleonas
Latvijoje labai minkšta žolytė
|-( stay and dont go, stay and dont go...(spending willpower)
"jei galvos neskauda, ar tai reiškia, kad aš jos neturiu?"
There are bullet holes where my compassion used to be
kaip sako legendiniai "The Beatles" - Help!
Conversing with the Almighty
Posted by solio at 2:11 PM
Pabėgimas
užrašai iš buto 4 aukšte - 8
įžanga:
kažkada aš ir mano žmonės rašėm blogą apie buto 4 aukšte gyvenimą. tam kad nedingtų niekur - sukeliu sandėliavimui. Paskutinis butelis pienių vyno.
***
Pabėgimas 2008-08-19 15:49
Dar viena vasara baigiasi. Kitos vietos ir kiti žmonės. Kankinu praėjusiame tūkstantmetyje pagamintą vaizdo grotuvą bandydamas jį įtikinti, kad su linux operacinės sistemos pagalba jis prisikels naujam gyvenimui. Įkvėpimo semiuosi iš linux diegimo į nugaišusį šešką "how to". Nesiseka. Kibinų niekas atnešti nebesisiūlo. Šitie bendradarbiai nevalgo kibinų ir negeria iki paryčių darbo vietose. Turbūt todėl mano produktyvumas leidžiasi gan stačia kreive žemyn - aplinka netinkama.
Kartais, turbūt, kiekvienam žmogui užeina noras pasislėpti. Nuo visų ir visko. Nuo to kas vadinama normaliu gyvenimu. Šiandien man atrodo, jog per pastaruosius kelis metus man tai pavyko. Be jokių visko metimų ir emigravimų į Čiukotka.
Iš po kabelių, telekomunikacinių replių ir kompiuterių komponentų krūvos traukiu savo juodą lagaminėlį. Laikas kardadančių dramliavoverių laikus menančiai technikai leisti ramiai numirti.
Berazumis
Posted by solio at 7:27 AM
April 12, 2009
rytas
užrašai iš buto 4 aukšte - 7
įžanga:
kažkada aš ir mano žmonės rašėm blogą apie buto 4 aukšte gyvenimą. tam kad nedingtų niekur - sukeliu sandėliavimui.
***
rytas 2007-08-22 13:31
Auštant žolė prausėsi už plonos rūko širmos. Ryto žvarbuma vaikščiojo gatvėmis ir visus miegančius dar labiau siautė į patalus. Rytmečio gaiva alsavo levandomis...
Iš balkono viršutiniame aukšte vinguriavo smilkalo gyvatėlė. Prietemoje Ji dar labiau susisiautė į raudoną skarą, atsirėmė į mūrinę balkono sieną, tarp delnų suspaudė karštą kavos puodelį. Žybtelėjo kibirkštis ir liaunais pirštais nuvilnijo cigaretės dūmas. Pasigirdo gilus atodūsis, akių migdolai šiek tiek susiaurėjo.. bandė kažką įžiūrėti tolumoje ar tiesiog susimąstė.. Ji nevijo minčių ties dienos darbais ir visais tais skubiais reikalais, kurie dažniausiai verčia iš lovos ir, užbetonuodami bundančiųjų kojas, per jėgą meta į gatves.. Ne, Jos mintys dažniausiai apsistodavo ties miegančiais langais, išsibarstydavo tamsiose gatvelių kertėse, slėpdavosi drėgnuose grindinio akmenyse ir niūniuodavo dar neprabudusiam miestui, kurio tylą sudrumsdavo nebent smilkstančios cigaretės traškesys.
Tik tada dar ne visiškai pakirdusi iš miego ir visa murkianti Ji galėdavo sugrąžinti tolstančių sapnų keteras, jų spalvomis išlieti pilką dangų, jų nuotaikomis - savo veidą, akių duburius...tam, kad pabūtų savimi, su savo katiniška prigimtimi, pagoniška moteryste.
Tokiais ankstyvais rytais niekas neįstengtų Jos įkalbėti iškeisti šaltą balkono akmenį į minkštą patalą. Prabundančiu kūnu bėgiojantys šiurpuliukai (nežinia, ar nuo šalčio, ar nuo kvapą gniaužiančios minties vienut vienai atsiduoti rytinei žvarbai) kėlė savotišką malonumą, arčiau spaudžiantį prie sienos antkapio. Cigaretės pelenais Ji užgesino dar vieną rytmetį, nusimetė skarą ir atmetė ilgus plaukus. Ant kaklo pakibo jūros akmuo, kuriame Ji išsinešė vėsų aušros atodūsį.
Sklaidėsi ūkanos ir pamažu ryškėjo bundančio miesto kontūrai. Balkone žydėjo aguona...
ahelija
Posted by solio at 3:53 AM
April 11, 2009
Mažo Protelio Meškučio istorijos
užrašai iš buto 4 aukšte - 6
įžanga:
kažkada aš ir mano žmonės rašėm blogą apie buto 4 aukšte gyvenimą. tam kad nedingtų niekur - sukeliu sandėliavimui.
***
Mažo Protelio Meškučio istorijos 2007-08-21 01:59
Muilo burbulai primena džiazą. Ne man. Man jie primena balkoną priešais pušyną. O gal tai buvo stogas.. stogelis priešais pušyną. Sėdėjau lotoso poza ir pūčiau. Burbulus. Šalia tupinti mergaitė taip pat pūtė. Dūmus. Apačioje einantys žmonės nesišypsojo. O mes juokėmės. Kaip beprotės. Tik apie bepročius šiek tiek vėliau. Po reklamos.
Prieš tai mane gatvėje užkalbino vyras. Remontuojama gatvė aptverta vielinėmis tvoromis, keistos paskirtis mašinomis ir balkšvų dulkių stulpais ir, matyt, nemenkų pagirių kamuojamas vyras – vaizdinys kuris nežadėjo nieko malonaus. Instinktyviai suraukiau nosį (jei būtumėt atidūs, pastebėtumėt, kad taip daro visi žvėriūkščiai, maskuodami lengvą susierzinimą ar sumišimą), bet vis gi sustojau. Vyro klausimas nebuvo išradingas (nieko panašaus į kambarin įropojantį krokodilą) - „ar dar yra vilties?“ Akimirką sudvejojau. Svarsčiau įvairius kontekstus, klausimo intencijas. Galiausia suveikė savisaugos instinktas (atsiminkite, kiek vienas pokalbis tamsiame miške su nepažįstama mergaite kainavo vilkui) ir verdiktas buvo negailestingas – ne, žinoma nėra. Pasmerkusi pasaulį nevilčiai, jau po dešimties minučių, mataruodama kojomis sėdėjau ant virtuvės palangės ir gėriau saldintą arbatą.
Ir jei tas vyras gatvėje buvote jūs, nepykite – pamelavau.
Taigi, bepročiai. Išties, tai jie visai nebuvo į tokius panašūs. Tiesiog du jauni vyrai, rūkantys ant suolelio priešais tuščią krepšinio aikštelę. Įtarimą galėjo sukelti tik tai, kad vienas jų dėvėjo šiek tiek per didelę raudoną pižamą. Ir tiek. Geltoni žibintai, apšviečiantys aikštelę atrodė labiau išprotėję už tuodu (šizofreniška jų spinduliuojama spalva man visuomet primena seną beprotį Vincentą, galbūt todėl aš juos taip mėgstu). O ką jau kalbėti apie mane, Mažo Protelio Meškutį.
Nepaklausiau jų vardų. Tiesiog vienas dėvi raudoną pižamą, o kitas jaučia nostalgiją muilo burbulams. O gal džiazui. Matyt, reikėtų jam pasiūlyti pasigydyti vynu. Ar ne taip tą „fizinę ligą“ (čia vis dar apie nostalgiją) gydydavo viduramžiais?
M.P.M.
Posted by solio at 3:01 AM
April 10, 2009
Iš memuarų
užrašai iš buto 4 aukšte - 5
įžanga:
kažkada aš ir mano žmonės rašėm blogą apie buto 4 aukšte gyvenimą. tam kad nedingtų niekur - sukeliu sandėliavimui.
***
Iš memuarų 2007-07-29 13:05
O prasidėjo viskas taip nekaltai... Kaip visada. Dangus buvo rausvai žydros spalvos, o parduotuvė dirbo tik iki septynių. Bidzenom keturiese per dulkančią, akmenimis grįstą aikštę ir bemaž aiškiai mačiau kitame jos gale pasirodantį cowboy siluetą. Cowboy buvo girtas kaip dūmas, devėjo šimtasiūlę ir ausinę kepurę. Pamojavome jam visi keturiese ir tai jį be galo ižeidė. Buvo beveik aišku, kad jis kaip mat išsitrauks savo sixshooters, klos mus - niekadėjus, ant grindinio, leisis saulė, kraują gers akmenimis grįstos aikštės dulkės, vėjas tyliai dainuos dainą paskutinę ir bus labai gražu užsimerkti. Bet Mitcka buvo ne toks. Jis visai nebuvo girtas. Po teisybei - jis niekada negėrė nes neturėjo su kuo gerti. Jis kartais eidavo pirmyn, o nuėjęs kelis žingsnius apsisukdavo ir eidavo atgal. Taip darė nes buvo didžiai išmintingas ir todėl žinojo, kad "pirmyn" visada yra ta kryptis kuria tuo metu eina. Sykiais jis vydavosi pravažiuojančius automobilius ir niekas nežinojo kodėl jis taip elgiasi. Dar sklido gandai, kad Mitcka šneka. Tvirtinimas anaiptol nebuvo trivialus, bet yra tekę girdėti, kad mano senelis kažkada statė paminklą kapinėse ir netyčiukais užtruko iki saulėlydžio. Pradėjus temti tolimame kapinių gale sumirgėjo švieselė. Senelis buvo žmogus gyvenimo mėtytas ir vėtytas todėl nepuolė bėgti žegnodamasis į bažnyčią mišių užpirkinėti neramioms vėlėms numaldyti. Ne - jis pasielgė kaip tas kuris yra stovėjęs prieš vamzdį miškinio beigi prieš vamzdį stribo. Paėmė nebaigtą gertį butelį naminės ir patraukė link tos mirgančios, bevėjį vakarą besiplaikstančios, liepsnelės. Liepsnelė pasirodė esanti laužas, o laužą kūreno Mitcka. Senelis pasiteiravo ar gali prisėst pasišildyti ir gavęs sutikimą prisėdo. O štai tada viskas ir atsitiko: jie išgėrė samagono ir Mitcka šnekėjo.
Dar būtų galima paminėti, kad jiedu baigę gerti nuėjo prie kapo, aplink kurį buvo triūsta, senelis parodė antkapinį akmenį kurio niekaip nevaliojo užkelti ant pagrindo, girdi: gal padėtum. Mitcka tik nusijuokė, čiupo tą antkapį pats vienas ir užkėlė.
Parduotuvėje gavę ko norėjom, prisėdome ant ligoninės laiptų. Tyliai temo. Kaip visada.
Berazumis
Posted by solio at 9:57 AM
April 9, 2009
Iš po vakar
užrašai iš buto 4 aukšte - 4
įžanga:
kažkada aš ir mano žmonės rašėm blogą apie buto 4 aukšte gyvenimą. tam kad nedingtų niekur - sukeliu sandėliavimui.
***
Iš po vakar 2007-07-06 16:41
Žalios devynerios nuteka gerkle. Lengvai dreba rankos. Lyja... Atrodos lis šešias dienas, po to gal bus koks tvanas ar dar kas gero... Vakar vienam žmogeliui from Great Britain aiškinau kaip nereikia važiuoti į Palangą. Ir dar, kad atostogauju... Tas sakė, kad tik užbėgo pasislėpti nuo lietaus - be dviejų bokalų nepaleidau. Saulė desperatiškai bando ieškoti žmonių, bet visi kažkodėl išsibarstę tarp Olandijos ir Ignalinos, o aš sėdžiu apsikabinęs jos laptopą ir što vyžū to pajū... Iš po vakar...
Posted by solio at 4:25 AM | Comments (2)
April 8, 2009
Kibinai
užrašai iš buto 4 aukšte - 3
įžanga:
kažkada aš ir mano žmonės rašėm blogą apie buto 4 aukšte gyvenimą. kaip ir tikėjosi pesimistai (sakė, kad numirs po mažiau įrašų), visas reikalas pasimiro. todėl, kaip pradinės idėjos autorė sukelsiu viską čia, kad nedingtų. autoriai - redakcijai žinomi (tame tarpe ir aš) :)
***
Kibinai 2007-05-02 15:58
Žiūriu į žalio tekstolito plokštę padabintą dailiais lydmetalio gabalėliais. Deus ex machina. Dar vienas nuostabus žmonijos išradimas įgalinantis daryti daugybę nuostabių dalykų. Pavyzdžiui rašyti į blogą a.k.a. viešai išsivemti. Ir dar likti nenubaustam. Kartais pasiutusiai maga, bet...
"Einu kibinų, tau paimti?.." Pamakaluoju galva hipnotizuodamasis besisukančiu ventiliatoriumi. "Porą", priduriu.
Kibinai valdo pasaulį.
Pro šalį lėkė doplerio efektą demonstruojančios mašinos. Saulė smagiai kaitino pakaušį bandant eiti tiesiai kreiva linija skiriančią juodą asfaltbetonį nuo dulkėto smėlio. Visi, ilgi, pasivaikščiojimai pėsčiomis kažkuo panašūs. Nuovargis kojose ir žalios dėmės akyse. Jokių išlydėjimų ir jokių sutikimų. Trakuose yra padorių kibinų - vadinasi ten verta eiti. Paprasta. Pakeliui pasišnekėjau su vienu, antru... su trečiu gan ilgokai, smagiai, ginčijausi. Šnekėjimasis su žmonėmis kurių nėra šalia turi neigiamų pasekmių: nelabai turi ką jiems pasakyti kai juos susitinki. Bet vis tiek norisi. Susitikti.
Nulupu įkyrėjusį ventiliatorių ir išsiteplioju rankas termopasta. Šeši varžtai ir visi prisukti. Galvoje sukasi dainelė apie klizmą siūlanti "...flush it all away". Pavargau...
Kibinūūūūūū!!!
Neprisirašęs Berazumis
Posted by solio at 2:11 AM
April 6, 2009
Dienos Suiciderės
užrašai iš buto 4 aukšte - 1
įžanga:
kažkada aš ir mano žmonės rašėm blogą apie buto 4 aukšte gyvenimą. kaip ir tikėjosi pesimistai (sakė, kad numirs po mažiau įrašų), visas reikalas pasimiro. todėl, kaip pradinės idėjos autorė sukelsiu viską čia, kad nedingtų. autoriai - redakcijai žinomi (tame tarpe ir aš) :)
***
Dienos Suiciderės 2007-04-29 21:17
2OO7 O4 3O
Velniop.
Suk skradžiai visą šios dienos judesį.
Diena sujudėjo. Kažkokios konvulsijos... vangiai, liūdnai, niūriai, drebančiu balsu, besiteisindama, mėlynom lūpom ant mėlynų kelių...
Šitą dieną reikia nužudyti, jie ji nenusižudys pati.
Vakar Liudas laimėjo antrą vietą „Dangaus 2“ super finale. Ir aš ten buvau, plojau, juokiausi, dainavau, rūkiau, vėl plojau, pabučiavai Liudą ir sušalau grįždamas namo.
Tos dienos galima pasigailėti. Šiandieną jau reikia užmušti. Apgailėtina agonija, o ne diena...
Sėdžiu su karštu puodeliu juodos arbatos su pienu ir dūmoju dienos mirties galimybes.
Smaugimas? Giljotina? Ketvirčiavimas? Kuolas? Sodinimas ant piramidės? „Lelijos skleidimasis“?(kadangi čia blogas tai reikia dar ir paaiškinti, kad „Lelijos skleidimasis“ – tai viduramžių kankinimo metodas, kuris, matyt išrastais anksčiau nei imtas taikyti masiškai. Galima spėti, kas „Lelijos skleidimasis“ buvo kankinimo būdas dar taikytas eretikams Romos imperijos laikais. Neduok Die, bet sklinda gandai, kad ir Graikai buvo kažką panašaus išradę... „Lelija“ - tai geležinis apie 3O cm pumpuras sudarytas iš keturių ar penkių „žiedlapių“, kurie sukant rankenėlę gale „skleidžiasi“. Tokios „Lelijos“ buvo naudojamos baudžiant kekšes, melagius, gėjus, eretikus... Pumpurai kišami į burnas, užpakalius, moterims – patys žinot kur, ir skleidžiami, kol lelijos kraštai išdraskydavo nuodėmingojo aistras...)
Badas? Nukryžiavimas? Nuplikinimas? Linčas? Visuotinis pasmerkimas? Gėdos stulpas? Laužas? Smaugimas? Sąnarių atskyrimas? Nukraujavimas? Šaltasis ginklas? Karštas vaškas užlipdyti visoms kūno ertmėms? Parakas? Nuodai? Apakinimas, ištraukiant akių obuolius?
Žmonija išradinga, akivaizdus polėkis! Kokia kūryba ir koks gajus folkloras!...
Aišku, galėtų gyvieji būti tokie patys išradingi, kurdami pagalbos vieni kitiems planus. Na, bet mes tai paliekam sistemai. Pastaroji fantastiškai simuliuoja rūpestį. Genialiai! O lietuviai be kita ko - labai mazochistiška tauta.
Juoda arbata su pienu eina į pabaigą, o mano mintys jau seniai kirto finišą. Mąstyti nevalia, jei po to neseka jokia dėmesio verta išvada.
Čia kaip bergždžia diena... ar blogas.
Blogus su nieko vertomis dienomis į Aušvicą!
Taigi, dienų yra tokių, kurių pasigailima, kurias reikia nužudyti kaip parzituojančias, ir dar yra tokios, kurios nusižudo pačios. Jas atpažinti nesunku: įvykiai, nuotykiai, žinios, naujienos, pokalbiai, juokai, klausymas, kalbėjimas, strategavimas, problemų sprendimas, ėjimas, valgymas, pirkimas, planavimas...
Visko daug - ir viską į pečių!
Visa ta kiekybė (keikybė) yra tarsi vanduo, bėgantis nuo žąsies plunksnų.
Nepastebimai nubėga dar nepatirtas, neišjaustas, nepauostytas ir nepaliestas veiksmas...
Viskas skuba. Pro šalį... Šalia...
Dienos kaip kitame kvartale siaučiantis paradas. „Hare Krišna“ kažkur tolumoje. Bet ne su manimi, ne per mane, ne manyje...
Tokios dienos nusižudo, jos ryja save, jos susinaikina. Dienų vaizdai ir potyriai pasimiršta nuo savo gausos, rėksmingumo ir beprasmybės. Akimirkos neutralizuoja viena kita. Šarmas be žavesio, vakuumas, sfera.
Eikvodamos daug energijos dienos Suiciderės greitai pribaigia personas „de facto“...
Galvojantiems aš galiu suteikti viltį, kad pora pensijos metų kaip tik ir skirti save įprasminti. Na, bent parašyti apie save arba bent jau Alzhaimerį. Kažką. Nors ir „ Čia buvau aš de jure“... Nors ir į blogą.
JUODVARNIS
Posted by solio at 12:48 PM