« Iš po vakar | Main | Mažo Protelio Meškučio istorijos »

April 10, 2009

Iš memuarų

užrašai iš buto 4 aukšte - 5

įžanga:
kažkada aš ir mano žmonės rašėm blogą apie buto 4 aukšte gyvenimą. tam kad nedingtų niekur - sukeliu sandėliavimui.

***

Iš memuarų 2007-07-29 13:05

O prasidėjo viskas taip nekaltai... Kaip visada. Dangus buvo rausvai žydros spalvos, o parduotuvė dirbo tik iki septynių. Bidzenom keturiese per dulkančią, akmenimis grįstą aikštę ir bemaž aiškiai mačiau kitame jos gale pasirodantį cowboy siluetą. Cowboy buvo girtas kaip dūmas, devėjo šimtasiūlę ir ausinę kepurę. Pamojavome jam visi keturiese ir tai jį be galo ižeidė. Buvo beveik aišku, kad jis kaip mat išsitrauks savo sixshooters, klos mus - niekadėjus, ant grindinio, leisis saulė, kraują gers akmenimis grįstos aikštės dulkės, vėjas tyliai dainuos dainą paskutinę ir bus labai gražu užsimerkti. Bet Mitcka buvo ne toks. Jis visai nebuvo girtas. Po teisybei - jis niekada negėrė nes neturėjo su kuo gerti. Jis kartais eidavo pirmyn, o nuėjęs kelis žingsnius apsisukdavo ir eidavo atgal. Taip darė nes buvo didžiai išmintingas ir todėl žinojo, kad "pirmyn" visada yra ta kryptis kuria tuo metu eina. Sykiais jis vydavosi pravažiuojančius automobilius ir niekas nežinojo kodėl jis taip elgiasi. Dar sklido gandai, kad Mitcka šneka. Tvirtinimas anaiptol nebuvo trivialus, bet yra tekę girdėti, kad mano senelis kažkada statė paminklą kapinėse ir netyčiukais užtruko iki saulėlydžio. Pradėjus temti tolimame kapinių gale sumirgėjo švieselė. Senelis buvo žmogus gyvenimo mėtytas ir vėtytas todėl nepuolė bėgti žegnodamasis į bažnyčią mišių užpirkinėti neramioms vėlėms numaldyti. Ne - jis pasielgė kaip tas kuris yra stovėjęs prieš vamzdį miškinio beigi prieš vamzdį stribo. Paėmė nebaigtą gertį butelį naminės ir patraukė link tos mirgančios, bevėjį vakarą besiplaikstančios, liepsnelės. Liepsnelė pasirodė esanti laužas, o laužą kūreno Mitcka. Senelis pasiteiravo ar gali prisėst pasišildyti ir gavęs sutikimą prisėdo. O štai tada viskas ir atsitiko: jie išgėrė samagono ir Mitcka šnekėjo.
Dar būtų galima paminėti, kad jiedu baigę gerti nuėjo prie kapo, aplink kurį buvo triūsta, senelis parodė antkapinį akmenį kurio niekaip nevaliojo užkelti ant pagrindo, girdi: gal padėtum. Mitcka tik nusijuokė, čiupo tą antkapį pats vienas ir užkėlė.
Parduotuvėje gavę ko norėjom, prisėdome ant ligoninės laiptų. Tyliai temo. Kaip visada.

Berazumis

Posted by solio at April 10, 2009 9:57 AM