« kaleidoskopas kasdien spalvotas | Main | Truputis optimizmo ir Velnio duobė »
April 6, 2009
Dienos Suiciderės
užrašai iš buto 4 aukšte - 1
įžanga:
kažkada aš ir mano žmonės rašėm blogą apie buto 4 aukšte gyvenimą. kaip ir tikėjosi pesimistai (sakė, kad numirs po mažiau įrašų), visas reikalas pasimiro. todėl, kaip pradinės idėjos autorė sukelsiu viską čia, kad nedingtų. autoriai - redakcijai žinomi (tame tarpe ir aš) :)
***
Dienos Suiciderės 2007-04-29 21:17
2OO7 O4 3O
Velniop.
Suk skradžiai visą šios dienos judesį.
Diena sujudėjo. Kažkokios konvulsijos... vangiai, liūdnai, niūriai, drebančiu balsu, besiteisindama, mėlynom lūpom ant mėlynų kelių...
Šitą dieną reikia nužudyti, jie ji nenusižudys pati.
Vakar Liudas laimėjo antrą vietą „Dangaus 2“ super finale. Ir aš ten buvau, plojau, juokiausi, dainavau, rūkiau, vėl plojau, pabučiavai Liudą ir sušalau grįždamas namo.
Tos dienos galima pasigailėti. Šiandieną jau reikia užmušti. Apgailėtina agonija, o ne diena...
Sėdžiu su karštu puodeliu juodos arbatos su pienu ir dūmoju dienos mirties galimybes.
Smaugimas? Giljotina? Ketvirčiavimas? Kuolas? Sodinimas ant piramidės? „Lelijos skleidimasis“?(kadangi čia blogas tai reikia dar ir paaiškinti, kad „Lelijos skleidimasis“ – tai viduramžių kankinimo metodas, kuris, matyt išrastais anksčiau nei imtas taikyti masiškai. Galima spėti, kas „Lelijos skleidimasis“ buvo kankinimo būdas dar taikytas eretikams Romos imperijos laikais. Neduok Die, bet sklinda gandai, kad ir Graikai buvo kažką panašaus išradę... „Lelija“ - tai geležinis apie 3O cm pumpuras sudarytas iš keturių ar penkių „žiedlapių“, kurie sukant rankenėlę gale „skleidžiasi“. Tokios „Lelijos“ buvo naudojamos baudžiant kekšes, melagius, gėjus, eretikus... Pumpurai kišami į burnas, užpakalius, moterims – patys žinot kur, ir skleidžiami, kol lelijos kraštai išdraskydavo nuodėmingojo aistras...)
Badas? Nukryžiavimas? Nuplikinimas? Linčas? Visuotinis pasmerkimas? Gėdos stulpas? Laužas? Smaugimas? Sąnarių atskyrimas? Nukraujavimas? Šaltasis ginklas? Karštas vaškas užlipdyti visoms kūno ertmėms? Parakas? Nuodai? Apakinimas, ištraukiant akių obuolius?
Žmonija išradinga, akivaizdus polėkis! Kokia kūryba ir koks gajus folkloras!...
Aišku, galėtų gyvieji būti tokie patys išradingi, kurdami pagalbos vieni kitiems planus. Na, bet mes tai paliekam sistemai. Pastaroji fantastiškai simuliuoja rūpestį. Genialiai! O lietuviai be kita ko - labai mazochistiška tauta.
Juoda arbata su pienu eina į pabaigą, o mano mintys jau seniai kirto finišą. Mąstyti nevalia, jei po to neseka jokia dėmesio verta išvada.
Čia kaip bergždžia diena... ar blogas.
Blogus su nieko vertomis dienomis į Aušvicą!
Taigi, dienų yra tokių, kurių pasigailima, kurias reikia nužudyti kaip parzituojančias, ir dar yra tokios, kurios nusižudo pačios. Jas atpažinti nesunku: įvykiai, nuotykiai, žinios, naujienos, pokalbiai, juokai, klausymas, kalbėjimas, strategavimas, problemų sprendimas, ėjimas, valgymas, pirkimas, planavimas...
Visko daug - ir viską į pečių!
Visa ta kiekybė (keikybė) yra tarsi vanduo, bėgantis nuo žąsies plunksnų.
Nepastebimai nubėga dar nepatirtas, neišjaustas, nepauostytas ir nepaliestas veiksmas...
Viskas skuba. Pro šalį... Šalia...
Dienos kaip kitame kvartale siaučiantis paradas. „Hare Krišna“ kažkur tolumoje. Bet ne su manimi, ne per mane, ne manyje...
Tokios dienos nusižudo, jos ryja save, jos susinaikina. Dienų vaizdai ir potyriai pasimiršta nuo savo gausos, rėksmingumo ir beprasmybės. Akimirkos neutralizuoja viena kita. Šarmas be žavesio, vakuumas, sfera.
Eikvodamos daug energijos dienos Suiciderės greitai pribaigia personas „de facto“...
Galvojantiems aš galiu suteikti viltį, kad pora pensijos metų kaip tik ir skirti save įprasminti. Na, bent parašyti apie save arba bent jau Alzhaimerį. Kažką. Nors ir „ Čia buvau aš de jure“... Nors ir į blogą.
JUODVARNIS
Posted by solio at April 6, 2009 12:48 PM