« Iš memuarų | Main | rytas »

April 11, 2009

Mažo Protelio Meškučio istorijos

užrašai iš buto 4 aukšte - 6

įžanga:
kažkada aš ir mano žmonės rašėm blogą apie buto 4 aukšte gyvenimą. tam kad nedingtų niekur - sukeliu sandėliavimui.

***

Mažo Protelio Meškučio istorijos 2007-08-21 01:59

Muilo burbulai primena džiazą. Ne man. Man jie primena balkoną priešais pušyną. O gal tai buvo stogas.. stogelis priešais pušyną. Sėdėjau lotoso poza ir pūčiau. Burbulus. Šalia tupinti mergaitė taip pat pūtė. Dūmus. Apačioje einantys žmonės nesišypsojo. O mes juokėmės. Kaip beprotės. Tik apie bepročius šiek tiek vėliau. Po reklamos.

Prieš tai mane gatvėje užkalbino vyras. Remontuojama gatvė aptverta vielinėmis tvoromis, keistos paskirtis mašinomis ir balkšvų dulkių stulpais ir, matyt, nemenkų pagirių kamuojamas vyras – vaizdinys kuris nežadėjo nieko malonaus. Instinktyviai suraukiau nosį (jei būtumėt atidūs, pastebėtumėt, kad taip daro visi žvėriūkščiai, maskuodami lengvą susierzinimą ar sumišimą), bet vis gi sustojau. Vyro klausimas nebuvo išradingas (nieko panašaus į kambarin įropojantį krokodilą) - „ar dar yra vilties?“ Akimirką sudvejojau. Svarsčiau įvairius kontekstus, klausimo intencijas. Galiausia suveikė savisaugos instinktas (atsiminkite, kiek vienas pokalbis tamsiame miške su nepažįstama mergaite kainavo vilkui) ir verdiktas buvo negailestingas – ne, žinoma nėra. Pasmerkusi pasaulį nevilčiai, jau po dešimties minučių, mataruodama kojomis sėdėjau ant virtuvės palangės ir gėriau saldintą arbatą.

Ir jei tas vyras gatvėje buvote jūs, nepykite – pamelavau.

Taigi, bepročiai. Išties, tai jie visai nebuvo į tokius panašūs. Tiesiog du jauni vyrai, rūkantys ant suolelio priešais tuščią krepšinio aikštelę. Įtarimą galėjo sukelti tik tai, kad vienas jų dėvėjo šiek tiek per didelę raudoną pižamą. Ir tiek. Geltoni žibintai, apšviečiantys aikštelę atrodė labiau išprotėję už tuodu (šizofreniška jų spinduliuojama spalva man visuomet primena seną beprotį Vincentą, galbūt todėl aš juos taip mėgstu). O ką jau kalbėti apie mane, Mažo Protelio Meškutį.

Nepaklausiau jų vardų. Tiesiog vienas dėvi raudoną pižamą, o kitas jaučia nostalgiją muilo burbulams. O gal džiazui. Matyt, reikėtų jam pasiūlyti pasigydyti vynu. Ar ne taip tą „fizinę ligą“ (čia vis dar apie nostalgiją) gydydavo viduramžiais?

M.P.M.

Posted by solio at April 11, 2009 3:01 AM