sniegynai

Slogi nuotaika, niūrios nuojautos - tokia ši knyga. Poetinė patologoanatomija. Pradedant nuo seniausių laikų visada ir visiems konstatuojama mirtis. Buvai didvyrio bendražygis Enkidu? Tave mokė „sutraukyt mirties virves“? Bet tavo kaulai jau sudulėjo. Mirusiųjų karalystei priklauso Odisėjas. Melpomenė nespėja laidoti žuvusiųjų. „Viskas mūsų, byloja dulkės“.

Herojai, kartais nė neatpažįstami. Kur čia klasikinių mitų žinovai? Bet iš tiesų net nesvarbu, kieno mirtį fotografuoja Huchel. Mirusiojo asmenybė traukiasi, mažėja - jau tik taškas nevilties fone. Gal autoriui tereikėjo vinuko, o toliau -

Plynų kalnų gyventojai,
pavėlavę atklydėliai, palapinės, niaurios ir plazdančios,
mirtis nekantri,
tarytumei kristų nuo saulės
į plytų slidžias šukes.

„Ados strėlės smaigalys“

Tokie žlungančio barbariško pasaulio peizažai. Mirties kvapai susimaišo su kailių, amuletų, laužo dūmų kvapais. Žolė, stepės, aukštas šviesus dangus ir pro šalį nešami žmonijos ženklai. Mūsų nėra, gal ir nebuvo niekada - dangus ir žemė - ne su mumis, sutemos, slenkančios katės žingsniais, - ne su mumis. Jei kas pasaulyje ir pripažįsta mūsų būvimą - tai tik mirtis.

Tokia tatai įžanga, kur linksniuojami graikų, babiloniečių (ir dar nesvarbu kokie) didvyriai. Tačiau kaip be jų pagalbos pasakyti, kad dievai mūsų nemyli? Praeitis neskaudi, todėl jos lūpomis kalba tiesos:

Aš, Aristėjas, sūnus Kaistrobijaus,
dingau be žinios,
ištremtas dievo
į šitą ankštą ir purviną uostą,
kur netoli nuo kimerų kelto
žmonės prekiauja kailiais ir amuletais.

„Aristėjas II“

Tiesos, galiojančios visada. Jų pagrindimo ieškoma supančiame pasaulyje, savo vaikystėje, stebint artimus žmones, kontempliuojant tekančią upę, vasaros dieną, žiemos sutemas. Ir konstatuojama:

puoduos mirtis,
ąsočiuos mirtis,
testamentas prie sijos prikaltas.

„Susitikimas“

Praeina visa, kas žmogaus sukurta, nyksta. Ir nykdami daiktai atsigręžia prieš žmogų - žūklautojo virvė užkabinama ant šakos, vandens bokštas stebi tave šaudymo angomis. Kas išmatuos tokius sukrėtimus? Šiame pasaulyje yra vietos tik sielvartui, vejančiam į jūrą ar tuščią naktinį plentą - tolyn ir tolyn, kur jau nebus nei manęs, nei tavęs, o liūdesys, likęs be šeimininko, gal galų gale nuslūgs.

Kiti Huchel herojai ir yra keliautojai, neramios sielos: žvejai, medžiotojai, čigonai, valkatos. Keisti padarai, kuriems, atrodo, negalioja gamtos dėsniai. Moteris, žindanti šunytį, ar ir po mirties po laukus vaikštantis Itau, amžinasis ulonas, sutinkamas tarp medkirčių.Visi jie nesuvokiami, neprakalbinami, bet vieninteliai dera skaidriuose lediniuose peizažuose, tirpstančiuose atsiminimuose.

O kas gi gali ieškoti savo atsiminimuose mirties? Ligonis ar pavargęs senis, kuriems vienas kelias - į nebūtį. Huchel piešia dar vieną paveikslą: nuošalų vienuolyną, kuris tarsi tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio:

Žinių nebėra.
Vienaragis išėjo
ir ilsis miškų atminty,

aguonų dėžutėse,
kai motinėlė abatė saulę ir mėnesį
dalina numirėliams.

„Žinių nebėra... “

Čia laukiama kančių pabaigos. Ir visai greta - praeities šešėliai, angelai, pati mirtis, slankiojanti aplinkui, žengiantieji į mirusiųjų karalystę.

Dar mėginama šamanauti, bet vis tiek ateina žmonės ir atsineša mirtį. Net kalnuose, tarp uolų, akmens skaldyklose, medžio kamiene, kur tik dvasios iki šiol karaliavo, nepasislėpsi. Ateis mirtis. Ir jei kažkas eina keleliu pasišvilpaudamas, tai tik todėl, kad išmoko nepastebėti kasdieninių nelemčių ir nekrologų (o jie čia pat, - sako Huchel).