sniegynai

Nėra jokios prasmės, nėra baimės ar dievo rūstybės. Vietoje jų - uždara sistema, beprasmybės homeostazė ir joje tirpstantys pažįstamo pasaulio kontūrai. Neišvengiamas, gamtinis dėsningas byrėjimas, su kuriuo išmokta gyventi ir sugyventi. Dar kelionės - blaškymasis, kuris nieko nekeičia, virtęs sąlyginiu refleksu. Judėjimo iš taško A į tašką B prasmė - ne taškas B ir net ne ta, kuri tavęs ten laukia, o tik judėjimas (iš taško A į tašką B). „Prieš pat perkūniją“ prisistato kaip gatvės epas ar kelionės dienoraštis, jo lyrinis herojus - vienas iš tų, kurie „beprasmės skubos genami“, kurie panašesni į vėją - žodžiu, vienas iš daugelio. Tačiau šiame „global village“ pasaulyje klajonės neturi romantiško spindesio: ar į gretimą kaimą, ar į Bulgariją - nesuvirpa jokia styga. Tai tik seno evakuacijos plano automatiškas vykdymas. Nuo homeostazės gelbėtis judėjimu - gal ir gudru, bet šurmulys tik išorinis, neišjudina dvasinių jėgų. „Ir paskutinis traukinys jau pilnutėlis, // lyg žmonėms tektų bėgti“ - taip jie skuba, tačiau „skausmas // bėgo ir bėgo šalia, bet nesiteikė aplenkti“. Amžinas judėjimas, išsigalvoti užsiėmimai - būdas gintis nuo skausmo, nuo pasaulio, kuris iš prigimties linki blogo.

Emocijų nebekelia „Dievas, kuriuo nieks nebenori tikėti“, ateitis, mirtis, karas - taika, tik „Motoro burzgimas - // lyg ilga ir laiba malda“ ar moteris „pravirksta, pavėluos // į kitą traukinį persėsti“. Kelionės - paskutinis šiaudas (kuriuo taip pat nebetikima) ir paskutinis nusivylimų šaltinis: „Vietų nebeturime, žavingai // moteris šypso“. Pasiliekantys susiduria su tobula beprasmybe, pilkuma „kaip tasai liūdesys šimtametis, // nerandąs, kur į krantą išlipti“. Pasiliekantys yra pralaimėtojai - jie negavo vietų ir neturi savo vietos. Bet ir išvykstantys neatranda nieko naujo. Vyksta ieškoti prieglobsčio, kuris „neatšaukiamai slepiasi“. O lenkiami peizažai panašūs į stalkingo zonas. Tie, kur dar gyvenama, kur dirbama „sprunka į tolumą // su savim ir gyvulius nešasi“. Sustojama tik plyname lauke: čia surūdiję mechanizmai, apleisti namai, kur „niekas nei sėja, nei pjauna“, kur žolės ir krūmai. „Vis lengviau dabar daros vaizduotis pasaulį // visai be žmonių“. Tokia ir kelionė - „Kas gi atsiduria, ten kur norėtų“?

„Prieš pat perkūniją“ fiksuoja išvykstantį žmogų, bet ne atvykstantį. Žmogus - bėglys. Dekoracijos: traukiniai, lėktuvai, paliekamas butas, viešbučiai, užeigos, smuklės - visa, kur būvimas laikinas, o gal net vienkartinis ir, tikriausiai, perdirbamas. Jei atvykstama, tai ne į galutinį tikslą. Jei kur užtrunkama, tai tik vietoje, kuri pati visu greičiu lekia į praeitį ar dargi nebeegzistuoja (niekada neegzistavo?). Tai gali būti griūvėsiai, kuriuose girdimi paukščių žingsniai, ištuštėjęs miestas, baigiantis užželti žole, ar idiliškas kaimo peizažas, kurį tik degantys namai padarytų „iškenčiamą“. Čia daug „siaubo“ atributų - kraujas, lavonų dalys, nujaučiama grėsmė, bet niekas iš to, kas siaubinga, nėra tikrai aštriai išgyvenama. Herojus ramiai konstatuoja: „Jei neklystu, // mes tąsyk nelikom sveiki“. Mat net jei paliekamas patogus pasaulis, net jei tolstama nuo gyvenimo, neįmanoma ištrūkti iš sąstingio zonos.

Pasaulis savo sustingimu vienodas, bet baisiai keistas - visos kalbos čia nežinomos, visi daiktai kuria savo kalbas ir žino daugiau, nei jų šeimininkai. O kas šiems belieka? Nemiga, įgimtas nuovargis ir dar stipresnis nerealumo pojūtis, klaidžiojimai tarp šešėlių, kol pamato, kokie nenusisekę jie šiame pasaulyje. Ar prisimenat, apie ką kalbėjote prieš pusvalandį? Ne? Gal todėl, kad kalbos nebėra? Gal mirusieji tikresni už gyvuosius? Jie šypsosi „matydami, kaip mes manom, // kas jie nebėra gyvi“. Jie saugūs, jų netyko tyla, negąsdina tiltai, drebantis betonas. Bet mirusieji nėra neutralūs, mūsų nepalieka - kalbasi su mūsų šešėliais ar nužengia iš freskų. Ir visada laukia - jiems ne paslaptis, kad visos istorijos baigiasi blogai.

Gausėjančios fantastinės dekoracijos, būna, priverčia suabejoti tikrove - gal kažkur yra pasaulis normalus, atitinkantis sveiką miesčionišką protą? Bet durys, kurios „veda į sveiką pasaulį, // jos niekados nenaudojamos“. O žmonės įrodinėja ne savo jėgą - bejėgystę. Siaubo kaukė? Tegu, vis tiek viskas „bus išversta įprastinėn kalbon“, perkurta, virs paveikslu - nei šilta, nei šalta. Kam tada reikia žodžių - jie nepadeda išplėšt iš neapibrėžtybės tikrų dalykų. Kam reikia eilių? Tegu jas rašo pati gamta.