opit

galiu pasigirt, kaip variau pagal geriausias tradicijas.

rytas, važiuoju dviračiu prospektu, tiksliau, tuo atseit dviračių taku, kuris prospekte atstoja stovėjimo aikštelę. šviesoforas, raudona. koks tai automobilistas persirikiuoja ant dviračių tako, nerodydamas dešinio posūkio, o tiesiog norėdamas važiuoti per sankryža ir antra eile.
užlendu prieš jį ir stoviu. įsijungia žalia, stoviu, labai iš lėto pradedu važiuoti, pačiu lėčiausiu dviratiniu greičiu velkuosi per sankryžą prieš tą sušiktą automobilį. labai smagu.

Baigėsi šita ekskursija į politiką, liko visokių nuosėdų.

Visų pirma -- iš arti pamačius, kaip daromi įstatymai, visiškai sutinku su Bismarku. Kad galėtum turėti nors kiek pagarbos įstatymams ir dešrai, reikia nematyti, kaip juos gamina. O gamina visišku randomu, pasiremdami asmeniniais religiniais įsitikinimais, neaiškiomis nuojautomis, kaip turi būti, ir be jokio rėmimosi faktais.
Pavyzdžiui, mic šįryt pasakojo, kad Lietuvoje jau krūvą metų egzistuoja toks Sociologijos institutas, kuris prieš keletą metų tyrinėjo, pavyzdžiui, tokias naujoviškas sambūvio formas, kaip LAT. Niekur diskusijų erdvėje nesklandė jokių mokslinių darbų pavadinimai. Niekur nemačiau jokių sociologų, psichologų, edukologų išvadų, kad šita koncepcija ir jos išgimdyti įstatymai padarys vaikus laimingesnius. Aišku, tyrimų/statistikos/faktų analizės ir susitikrinimo, ar tikrai priimamas įstatymas neprasilenkia su realybės tendencijomis, nereikia, jei "kaip Dievas sutvėrė, taip ir turi būti, o čia ėmė žmonės madų vaikytis, prasidėjo visuomenėje kažkokios keistos diskusijos".
Galiu pridėti tik tiek, kad tos "mados" - tai tendencijos, kurias lemia Vakarų visuomenėse jau daugybę metų vykstantys procesai: moterų emancipacija ir savarankiškumas, individualizmo stiprėjimas, bažnyčios įtakos silpimas ir pagaliau požiūrio, kad individo laimė yra jo gyvenimo tikslas, įsigalėjimas. Gyvename serijinės monogamijos laikais, ir tikėtis, kad kažkas iš inercijos ar įsitikinimų liks santuokoje/santykiuose, nors jie jam neteikia laimės - vis mažiau tikėtina. O jei taip ir būna, man labai dėl to gaila.
Mane stebina tas santuokos sakralizavimas, ją laikant saugumo ir užtikrintumo garantu. Santuoka - tai nėra natūralus, kaip bebrai -- ta citata išvis yra aukšto lygio marazmas -- o istoriškai susiklostęs darinys. Ji visuomenėje egzistuoja ne todėl, kad dievūlis taip surėdė, o dėl, imho, visiškai pragmatiškų priežasčių - tam, kad vyras būtų tikras, kad jo šeimoje gimę vaikai tikrai yra kilę iš jo genetinės medžiagos (nes už nesantuokinius santykius baudžiama), tam, kad būtų suformuota save išlaikanti šeima su aiškiai apibrėžtomis funkcijomis, tam, kad valstietis žinotų, kam padalint savo avių bandą. "Dievulis taip norėjo" slepia tiesiog nuosavybės ir užtikrintos savireprodukcijos klausimus. Very mammalian.
Vakar užtikau gan protingą straipsnį apie "sveiką šeimą", kuriame buvo sakoma, kad šeimą visų pirma apibrėžia ne štampas, ne bendras ūkis, ne vaikai, ne įteisintas seksas, o bendras emocinis laukas - kai žmonės rūpinasi vieni kitais ir yra susiję emociniais saitais. Ko gero, teisingiausia nuomonė šiuo klausimu.
Aišku, man kaip ir nusispjauti, ką vadina šeima, o ką ne, dėl manęs taip gali vadinti ir tik "šliūbą paėmusius" ar tik tuos, kurie apsiženyjo dvidešimties ir gimdė vaikus pamečiui, kaip dievūlis davė. Didžioji oponentų dalis kaip tik ir kirtosi dėl pačio apibrėžimo, o apibrėžimas būtų nesvarbus, jei iš už jo nekyšotų sistematiškos nelygybės ausys -- turiu omeny Paramos Šeimai pagrindų įstatymą.
Ta pati nelygybė man asmeniškai irgi būtų gan px -- neketinu kada nors tuoktis, bet tuo pačiu neketinu nei eiti į valstybės tarnybą, nei imti paskolą, nei melžti valstybės paramą. Šiuo konkrečiu atveju dariau veiksmus tik dėl to gryno neteisybės pojūčio. Kol valdžia užsiima savo galios žaidimais ir matuojasi bybius "ten kažkur", tol man ir labai daug kam iš jaunųjų hedonistų nesvarbu. Tačiau <chamstva> kai kam prieš rinkimus susuko pilvuką ir prireikė, kad kunigėliai iš sakyklų pasakytų, kokie jie geri -- stabdo vaikeliukų žūdinimą ir neleidžia lietuvai gyventi paleistuvystėje</chamstva>. Ir šitas kišimasis į asmeninius žmonių reikalus ir siekis valdyti ne tik veiksmus, bet ir kūnus mane siutina.
Kas veda prie pamąstymo apie tai, kaip atitrūkusi "atstovaujanti" valdžia nuo žmonių, kuriems ji turi atstovauti. Ne tik dėl to, kad valdžia yra kažkur toli, neįtakojama ir ne per daug lendanti į kasdienybę. Ir dėl to, kad ateina maximos ir teliko laikai, kai rūpinimasis tuo, kas vyksta ir kur tai veda tampa blogo skonio ir "not cool" dalyku. O tada ir lieka tik marginalios NVO ir pankeliai, kuriuos mūsų viešoji erdvė dar apšika delfi.lt lygio komentarais.
Emigration points skyrocket.
Kaip ten bebūtų, džiaugiuosi, kad proceso metu sutikau būrį moterų, kurios nemyža į batą, o veikia. Dar džiaugiuosi dviračiu ir vedybinėmis nuotraukomis.

sakot?
pasaulis turėjo pasibaigti gal jau dešimt kartų per mano amžių. kasmet atsiranda bent po vieną asteroidą žudiką, bent po vieną mirtiną ligą, bent po kokią nors majų ar ingušų kalendoriaus datą. suprantu - žmonėms sunku susitaikyti su mintimi, kad mirs _tik_ jie, po vieną, tikrai, atskirai ir asmeniškai, o visas šitas žmonių skruzdėlynas gyvens toliau, ir nebus jokio išsirišimo, jokio kito įsiprasminimo, jokios moralios pabaigos. paskutinis teismas ir apokalipsė, tūkstantį metų vis kyboję juoduoju debesiu virš vakarų pasaulio, irgi tėra prasmingos pabaigos ieškojimas.

bet aš ne apie tai, o apie pasaulio pabaigos laukimą.
norėtumėt, kad ateitų kalašnikovo, bunkerio, šaknelių rankiojimo ir supuvusių dantų laikai, ne? įdomus būtų skautų žaidimas?

kai ateis tikra pasaulio pabaiga, žinokit, nebus iš kur įkrauti jūsų baltų ipodų, neturėsit nei lovos, nei kavos, kurią kas nors jums atneštų į tą lovą, nebus per kur paleisti anarchistinių grupių kompaktų, o ir visų tų mažų žaidimėlių, kuriais mes dabar įsiprasminę, nebeliks - nei grupių, nei klubų, nei subtilių lempinių harmonikų, o feminizmas prasidės ir baigsis savo nuosavo klyno išsaugojimu.
aš ne už pabaigą ir ne už griuvimą. griuvimas ir revoliucijos laukia mūsų po bet kurių trijų dienų, kai nebeliks ką ėsti. aš už ekonominių, politinių ir kitokių struktūrų relaksaciją į paprastesnes formas, kurioms palaikyti nereikia tiek įtampos, represijų ir energijos.

leidžiu sau pasakyti, kad šitas jūsų pabaigos noras - tai nepasitenkinimo savo gyvenimais išraiška.

tiek pėdkelnių ir laikrodžių reklamos, tiek anarchistinio rojaus vizijos turi kažką bendro - tai pažadas, kad visi tavo gyvenimo momentai bus nepakartojami, viskas bus maksimaliai neįmanomai tikra, įelektrinta ir unikalu. realiai nerealiai iškart nuo to momento, kai turėtų prasidėti tikras gyvenimas.
o iš tikrųjų turime savo mažus gyvenimėlius ir esame per daug prie jų prisirišę, kad siektume to idealo realiais veiksmais -- ir per daug gerai suvokiame, kaip esame prie jų prisirišę, kad gyvendami būtume laimingi. pasaulio pabaigos siekis - viso labo nerealizuotas alternatyvių jūsų gyvenimų scenarijų troškimas.

be abejo, leidžiu sau šitaip rėkaut tik dėl to, kad neišsimiegojau. ir dar dėl to, kad man 22, o kartais atrodo, kad visi sprendimai jau priimti, ir viskas, ką toliau gyvenime darysiu - tai arba suksiuosiu šitų sprendimų aprėžtuose rėmuose, arba darysiu kitus kategoriškus sprendimus, kad pabėgčiau nuo pirmųjų ir peršokčiau į alternatyvią gyvenimo šaką.

matai, comrade, viskas šiek tiek sudėtingiau.
"jie", tie, kurie turi ipodus ir kitus baltus daiktus, nėra svetimi jie. šitie "jie" yra mūsų draugai ir bendražygiai, tai žmonės, su kuriais geriame kavą, statome pankroką ir miegame. aha, miegame, o miegodami atsibundame nuo sirenos staugimo, "o ne, negali būti, ne dabar, tik ne dabar, davaj ne, kodėl, ką daryti, už ką, čia juk ausiaus žadintuvas, hahaha, koks prikolas, miegokim, nusisuk".
visiškai sutinku, kad pasaulio pabaiga yra 'mūsų' kultūros aksioma. manau, kad eschatologinė konstanta kartu su nemirtingumo sąvoka atsirado iš karto, kai pirmas sentient mammal pamatė kito tokio pačio sentient mammal maitą ir suvokė, kad jei baigiasi maži dalykai, turi baigtis ir dideli, ir, omfg, viskas tikrai baigsis.
šita kultūrinė aksioma davė mums mitus apie ragnaroką, apokalipsės raitelius, atominę žiemą ir LHC.
puikiai suprantu, kad the end of the world as you want it yra poetinė metafora. netgi ne visada taip - tai dar ir būdas pasakyti "aina viskas nachuj".
ko gero, buvo negražu pažodžiui prisipisinėti prie poetinių kategorijų. poezija, kaip ir !verkšlenimas!, yra būdas tvarkytis su realybe.
bet tačiau! sakymas "aina viskas nx" pernelyg dažnai yra būdas pateisinti savo neveiklumą, fatališkumą ir susitaikymą su jau nulemta ateitimi.
gal tuomet geriau ryžtas, asmeninė revoliucija, ne gyvenimo, o gyvenimo būdo pabaiga, eskapizmas galų gale? turbūt tai yra hipiškas šūdas, bet pasaulio pabaigos laukimas beprasmiškas kitaip, nei kaip estetiškas literatūrinis tropas.