opit

• "If you're going to have 300 gigawatts of nuclear power in China - 50 times what we have today - you can't afford a Three Mile Island or Chernobyl," sako kinų mokstslininkai ir sukuria gudrų reaktorių.
• "Instead of being perceived as an Orwellian intrusion, the cameras in Britain ... were hailed as the people's technology, a friendly eye in the sky, not Big Brother but a kindly and watchful uncle or aunt" - statistinį britą per dieną seka 300 vaizdo kamerų.
• seti@home kažką surado?
• ...o niujorke dviračiai verčia valdžią ir yra areštuojami
• o čia geriausias savaitės eufemizmas: "We will use a common sense approach and take appropriate action," said Police Inspector Michael Coan.

juk emo čiulpia, o gliučintis dabar madoje. todėl nieko gudraus čia nebus, nebent:
viskas kas telpa žodyje stiklas
viskas, kas telpa žodyje "stiklas"
viskas, kas telpa žodyje - stiklas
viskas? kas? telpa žodyje "stiklas"
viskas kas telpa, žodyje stiklas
viskas kas telpa žodyje "stiklas"
vakar prasibudau vonioj ant grindų, miegas iš "davaj dar trisdešimt sekundžių" serijos. bjauresnis už pramiegotą algebrgabrbrą buvo pojūtis, kaip sąmonė grįžta į kūną ir prisimena, kad kojų galiukai turi nutirpti.
vienas kiberprietelius užsodino ant šitos besotės ryklės paišymo. žiūri į begalybę, kas, kad java appleto pavidalu. surijo nežinau kiek valandų, o dabar rauna stogą pažiūrėjus į dujinės viryklės liepsną, plaukus šepety ar paparčio lapą. nupešiu ausis.
mėgaukitės:
12
34
kažkurį vakarą žiūrėjau į neries krantus prie žalio tilto. tas "aš tave myliu" yra bjauri banalybė ir šiaip ar taip tuoj nudžius ir užžels, bet kokį begalinį ciklą buvo galima padaryti. nors "jis meluoja" arba "žiūrėk į kitą pusę".
arba gal nedaryti nieko? mūsų kokteiliškoj visuomenėj keroja tikros simbolių ir įvaizdžių džiunglės. kaip sugrįžt į tą palaimingą analfabeto būseną, kada "o" buvo šiaip apskritimas, kuriuo buvo galima gėrėtis, o ne 50 kartų įgrūsti į grafomanišką postą.

padarykit kas nors man tokių žaisliukų, arba bent linką numeskit:

• gudrią programikę, kuri (de)šifruotų e-mailus, naudodama kompiuterio generuojamus paveiksliukus;
  
• html tagą ar nežinau ką, kad būtų galima padaryti permatomą plėmą puslapy;
  
• pikselinę liniuotę, su kuria būtų galima viską išsimatuot, kad ir mozillos langelį, ir po to gerai viską sudėliot ir sukaišiot, kad zjb būtų.
  

vakar po poros kokteilių apreiškė visų bėdų priežastį:
buvimą "nepagydoma estete, bet iš tų beviltiškai tingiųjų veislės".

man gražu.
http://en.wikipedia.org/wiki/Category:Paradoxes
http://curvebank.calstatela.edu/home/home.htm
http://www-gap.dcs.st-and.ac.uk/~history/Curves/Curves.html

I've seen occasional articles about how to manage programmers. Really there should be two articles: one about what to do if you are yourself a programmer, and one about what to do if you're not. And the second could probably be condensed into two words: give up.
<...> I'd always supposed that all smart people were curious -- that curiosity was simply the first derivative of knowledge.

katiba numetė linką šiandien, prieš perekūrą, sakiau "čia į tuos bookmarkus, kur "už pusvalandžio paskaitysiu"", bet žiūriu, kad blia - gudru.
dar pusvalandį, po to - a little bit of rastah :)

labiausiai, aišku, norėčiau šitą ir eksponentiškai naglo supūtovo blogą perleisti per pukomuko mašinytę, kad viskas išsimaišytų ir susidėliotų iš naujo, pagal postmoderno pabaigos teoriją.
pūslė kvėpuoja kitu ritmu, nei grindys, o mano smegenų bangos žydrai vaizduojasi kasandros ekrane - po to ji mirkteli ir apsuka ekraną smegenyse.

ir jau antrą dieną mane apleido passwordų dievybė.

tik neseniai dašlo, kad broliai yra gėris.
manasis goželis, jei jah susimylės, bus geekas.
jis gali su jumis pašnekėti apie didijį sprogimą ir russell'o paradoksą, o taip pat parašyti elektroninį laišką ir žiūrėti didelėm akim nieko nesuprantančiu žvilgsniu, kai reikia.

nea, quake'o dar nežaidėm ir kybartų neišsprogdinom.
kol kas spėjom paeiliui sukišti galvas į fakulteto sienoje esančią kvadratinę skylę ir mobiliako šviesoj pamatyti 7 žmogaus ūgio, bet truputį plokštesnius robotus.
kai atplėšėm vinukais užlankstytas nedideles dureles, jie jau buvo išsilakstę, tik gulėjo tuščias starkos butelys.
o pirmadienį - ekspedicija į nedokumentuotą devintąjį aukštą, kas man nežmoniškai primena esminį vaikystės skaitalą.

o dar šiandien buvau bažnyčioj atlikt lokalinių socialinių priedermių.
galvojau, kad ten visiškas grūzas ir prievarta, bet pasirodo, kad jie normaliai atsitempinėja ir vėžinasi nuo visų apeigų ir ritualų ir muzikos. išeina tokie patenkinti ir nuskaidrėję, išskyrus vieną dieduką, kuris visaip bandė nusikrapštyti prie gomurio prilipusį vaflį, tik diskretiškai to padaryt nesigavo :)
ką norėjau pasakyt - tai kad px, ką išpažįsti, logosą, krišną, unixą ar pankroką, apeigos skiriasi forma, o poreikiai tie patys. o palinkėjimas ramybės iš tikrųjų priot.
...nors - visų konfesijų išpažinėjams, imho, dabar geriausia atsitempinėt miške, kur nekankina jokios kančios, auga grybai baravykai ir lakioja taškuotos paukštės (s)tetervos..

per Baisią Liūtį herojus stovėjo prie lango. neapsikentęs herojus uždarė langą. lietus liovėsi.

dauguma atvejų herojus būdavo Labai Apdairus ir neišeidavo iš namų be gesintuvo.

herojaus senelis buvo marazmų generatorius. herojus paveldėjo jo pavardę. herojaus vardas buvo balto triukšmo.

herojus klaikiai bijojo tik vieno dalyko pasaulyje - tamsos. kai pradėdavo temti, jis stipriai užsimerkdavo ir atsimerkdavo tik tada, kai įjungdavo elektrą.

herojus visą laiką narsiai kovojo su priešais. kai jį pakirto Pasalūnė Kulka, liūdinti žmonija jam pastatė natūralaus dydžio paminklą ir taip atsidėkojo.

kai buvo mažas, herojus buvo labai žioplas ir vis pamesdavo akinius storais stiklais ir aliumininiais rėmeliais. kad tai nepasikartotų, mama akinių kojeles ščyriai apvyniojo apie herojaus ausis. po dvejų metų herojus pametė ne tik akinius, bet ir ausis.

per savo neilgą gyvenimą herojus taip ir nesužinojo, iš kokio romano jis yra. istorikai linkę manyti, kad jis buvo prototipas, nes beprototipai nebūna herojais.

herojaus tėvas, radijo mechanikas, buvo pedantiškai tvarkingas - jo plaukai visada būdavo idealiai sulankstyti, netgi nosyje.

tai buvo vienintelis herojus. nes daugiau nieko nebuvo.

herojaus galia, kaip nekeista, per visą gyvenimą nepakito ir buvo lygiai vienos herojaus jėgos stiprumo.

ant herojaus dažnai pykdavo už tai, ko jis nepadarė. vėliau, kai jis išėjo į armiją, pykdavo už tai, ko jis net nematė ir negirdėjo.

herojus mūšyje keletą kartų prarado kairę ranką. nuo to laiko jis beveik ištisai plodavo ir tapo žymiu zenbudizmo apologetu.

herojus neaugo, nes jį graužė Pasaulinis Liūdesys ir Sąžinė. kiek per naktį paaugdavo - tiek dieną nugrauždavo, siaubūnai.

galima, nors, tiesa, su išlygom, sakyti, kad herojus buvo vykėlis, laimėlis ir visprotis.

rudenį herojus dažnai įsisiurbdavo į erkes.

herojui labiausiai patikdavo būti geltonu fonu Lemiamiems Įvykiams.

tikslumo dėlei reikia pridurti, kad herojus su priešais kovėsi su atvanga.

herojus pamesdavo ne tik akinius bei sagas, bet ir kabutes.

herojus buvo žalias, kadangi jo tėvas buvo daltonikas.

kartais herojaus tėvas jį pastatydavo ant šachmatų lentos- idant parodytų tikrojo pasaulio dualumą.

herojus jaunystėje bandė išspręsti skritulio kvadratūros problemą. gręžiojo skyles su tėvo grąžteliu. deja, visą laiką skylės išeidavo apvalios.

kai herojui prireikdavo degtukų, šis jų prisidroždavo iš bonsai eglučių. nanotechnologija, blia!

herojus buvo pritvinkęs kuklumo ir sutinęs nuo gerų ketinimų.

iš herojaus mokykloje tyčiodavosi gobnikai. ant šlaunų ir rankų jis išsisiuvinėjo tris stebuklingus žodžius:
PALOSKĖ
PALOSKĖ
PALOSKĖ
- kryželiu.

kasmet herojui ant nugaros atsirasdavo po tašką. per trečiąjį gimtadienį jis tapo neužbaigta mintimi.

sutikęs Autorių, herojus skųsdavosi savo likimu, o Autorius nuo jo atsižegnodavo ir spjaudydavo per petį.

vieną kartą herojus valgė fraktalo formos pyragą, tačiau įpusėjęs pastebėjo, kad šio perimetras begalinis, ir logiškai numirė.

herojus bandė pajusti, kada nieko negalvoja, ir netyčia susidvejino.

vietoj pagalvės herojus naudojo Veiksmo Užuomazgą.

herojaus motina kalbėdavo taip greitai, kad niekas jos negirdėjo - gaudavosi ultragarsas.

kada herojus kasydavosi pakaušį, iš pažastų išlįsdavo balti siūlų galiukai, o iš panagių pabirdavo spaliai.

herojaus tėvas dirbo nešiojamus radijo imtuvus. jo gamybos portatyviniai radijo imtuvai buvo patys didžiausi pasaulyje.

herojus buvo 640x400 pikselių dydžio ir labai prastos rezoliucijos. ir mirksėdavo.

herojus buvo solipsistas - jo galvoje tilpo visas pasaulis. visi pasaulio akmenys subyrėdavo herojui į inkstus, ir jis tada skaudėdavo.

herojus ant kupros nešiodavosi atsarginę galvą. ant jos didelėm raidėm buvo užrašyta 'ZAPASKĖ'.

herojaus kremzlės ir limfmazgiai buvo etaloninio grožio.

atliekamu nuo žmonijos gelbėjimo laiku herojus eidavo imtynių su supaplexu.

kai herojus kalbėdavo apie save, jis nesakydavo "herojus". jis sakydavo "aš". ir pešdavosi su broliu dėl šio vardo.

herojus mušė visus, išskyrus tuos, kurie patys save mušdavo. likęs vienas vienužis pasaulyje, nusigraužė rankas iš frustracijos.

bet užtat herojus mokėjo pasakoti anekdotus apie štirlicą.

vieną vasarą herojų apniko parazitai. herojus pažiūrėjo į tai iš kitos pusės ir parazitai išsilakstė.

herojus visada buvo per sprindį aukštesnis už save.

herojus iš tėvo paveldėjo vidutinį girtumo laipsnį.

kada herojus neturėdavo maitiako, prisisukdavo rakteliu tarp menčių. kai ir tai nebegelbėdavo, tempdavo save už plaukų.

kai pasidarydavo visai riesta, herojus slėpdavosi už dviejų į dešinę pakreiptų brūkšnių.

šiaip jis buvo ramus ir net šiek tiek flegmatiškas bičelis, nors pamesdavo protą pamatęs Antagonistą.

herojui tarp dantų augo kaštoniniai susiviję gyvaplaukiai.

jis be galo mylėjo gyvūnėlius, tik oposumus ir švilpikus su galu.

pakol suaugo, herojus šokinėdavo per šokdynę. peršokdavo, pralisdavo pro apačią, ir taip toliau - atkaklus buvo vaikis.

vieną kartą herojus stovėjo ant kalnelio kutuzovo poza ir žiūrėjo į Tolius. pagalvojęs prisuko kalnelį keturiais varžtais, kad tas nepaspruktų už horizonto.

vieną kartą herojus pamojavo milicininkui.

herojaus sesuo turėjo tik vieną nervą. bet kaip ji juo mokėjo groti!

kitais aspektais herojus buvo visai nieko vyrukas, tik jį visi mesdavo - moterys ir įpročiai.

jis turėjo daug plaukų. visi jo plaukai turėjo galiukus.

herojus gimė save apsižiojęs.

mama herojų užsodindavo ant butelio kakliuko - kad nepabėgtų. vistiek pabėgdavo. tada užsodino ant adatos.

karoče toks ne visai ruduo, o kažkokia chujova vasaros metamorfozė. pakeliui į darbą kasdien pasiimu po kaštoną ir pasidedu ant stalo, o pykta inteligentiška valytoja juos vis išmeta. atari.
visiška nesveikata turbūt nuo trečiadienio, kai nušaldžiau šikną tupėdama ant kabelio per tinklus. velka kaip tik laiku vienai dienai nusipyzdinta strekaza, daržovinė biomasė grįžus namo ir žalioji biochemija.
dabar nesveikata ir dėl slyvų perdozavimo, išmesti gaila, kur nors nešti - zaparas, paliksiu pyktai valytojai.
o dar vakar aplašinau vonią krauju iš nosies. spėkit, į ką tai buvo panašu :)
ak, mielas dienorašti, ar atneši tu man kada nors alaus?

pražiūrėjau vakar 2001 space odyssey, ta va:
esam mėlynos beždžionės, tik to džiaugsmo, kai pirmąkart pasiimi kuolą ir daužai raganosiui per galvą, nė pro kur nematyti.

dviračio padangos to visiškojo suicidal minkštumo, bet laksčiau tuščiom ir saulėtom senamiesčio gatvikėm, sugadinau nuliovų vestuvių nuotrauką ir dar užvažiavau kažkokiai išsišiepusiai pizei ant šleifo.
noriu dar.

sumečiau, kad nebėra skirtumo, ar gyveni su dviem, ar daugiau žmonių, vistiek reikia taikytis prie "to kito".
o žmogiškas bardakas priot labiau, negu nuosava tvarka. kai neapsikenčia ir šiukšles išneša vis kitas. kai grįžus būna skaniai padaryto maisto. kai kompiutery susikaupia n+k gigabaitų muzikos.
..o kur dar vienas iš geresnių rytų mano gyvenime: pusrytis, kava ir kasiakas į lovą ;)

[dedikuojama deadlaininiame nuprotėjime paskendusiai kontorai]

Master Foo instructed his students:

“There is a line of dharma teaching, exemplified by the Patriarch McIlroy's mantra ‘Do one thing well’, which emphasizes that software partakes of the Unix way when it has simple and consistent behavior, with properties that can be readily modeled by the mind of the user and used by other programs.”

“But there is another line of dharma teaching, exemplified by the Patriarch Thompson's great mantra ‘When in doubt, use brute force’, and various sutras on the value of getting 90% of cases right now, rather than 100% later, which emphasizes robustness and simplicity of implementation.”

“Now tell me: which programs have the Unix nature?”

After a silence, Nubi observed:

“Master, these teachings may conflict.”

“A simple implementation is likely to lack logic for edge cases, such as resource exhaustion, or failure to close a race window, or a timeout during an uncompleted transaction.”

“When such edge cases occur, the behavior of the software will become irregular and difficult. Surely this is not the Way of Unix?”

Master Foo nodded in agreement.

“On the other hand, it is well known that fancy algorithms are brittle. Further, each attempt to cover an edge case tends to interact with both the program's central algorithms and the code covering other edge cases.”

“Thus, attempts to cover all edge cases in advance, guaranteeing ‘simplicity of description’, may in fact produce code that is overcomplicated and brittle or which, plagued by bugs, never ships at all. Surely this is not the Way of Unix?”

Master Foo nodded in agreement.

“What, then, is the proper dharma path?” asked Nubi.

The master spoke:

“When the eagle flies, does it forget that its feet have touched the ground? When the tiger lands upon its prey, does it forget its moment in the air? Three pounds of VAX!”

On hearing this, Nubi was enlightened.

rootless root: master's foo koans

visiškai paprasta - sugrūdau kaštoną tarp durų.
užspringo ir numiro :)