kthxbye

Ruduo Vilniuje daro savo. Nerami melancholija, kaip ir kasmet, kaip ir kasdien, bet rudenį ji tikra, maloni, artima. Prieblanda, paskutiniai saulės spinduliai virš žvėryno. Vilniaus dūzgimas trumpam nutyla, gerai įsiklausius galima išgirst Sharon den Adel tyliai dainuojamas lopšines prieš paskutinį sapną. Aš išmokau įsiklausyt, nustojau kovot, nuleidau rankas ir galvą. Aš tik bandau giliai įkvėpt dūmais atskiestos miglos, vakaro tamsos, klausytis triukšmų ir karts nuo karto pasigirstančių, nieko gero nežadančių dainų.

Laiminga pabaiga seniai netikiu. Kažin ar dar tikiu pabaiga išvis. O ar apskritai kuo nors tikiu? Manau, kad ne. Kogero niekada niekuo netikėjau. Taip pat ir nekovojau. Nematau tame jokios prasmės. Kam stengtis pakeist tą, kas neįmanoma. "Gerai" nebus niekada. Išmokaus susitaikyt su tuo kas yra, o yra liūdesys, ilgesys, skausmas ir vienatvė. Tik tiek, keturi elementai, iš kurių viskas ir sudaryta.

Penktadieniais einu pro chemijos fakultetą ir žiūriu pro langus, kai kuriuose dar dega šviesa. Kelia keistus nebūtų įvykių prisiminimus, žadina neįgyvendintus lūkesčius. Aš lūkesčiais tik ir gyva. Laukiu laukiu laukiu vis nežinia ko. Amžinas laukimas. Visus metus tiesiog laukiu, o rudenį laukiu labai. Kartais nuodiju smegenis, kai taip nieko ir nesulaukiu. Paskui kurį laiką vėl laukiu. Ir taip ratu ratu ratu ratu...