Have you contributed to mortal decease fighting?
We have.
With love, Japanese martial arts.
« December 2005 | Main | March 2006 »
January 31, 2006
January 25, 2006
Ir pačios didžiausios kelionės prasideda nuo pirmojo žingsnio.
Greitėjantis šamaniškos dainos ritmas nusruvena kraujagyslėmis.
Laukiniai bugnų ritmai sūkuriuoja aplink, žadindami ir šildydami, raumenys atgyja, susitraukia, tarsi hidrauliniai stūmoklai aimanuodami atstato suglebusį kūną į įprastą poziciją. Širdis išsivaduoja iš sąstingio ir pamažu pradeda susitraukinėti, vis stipriau, kol galų gale plaka į takta su didžiulių būgnų gaudimu.
Plaučiai išsiplečia, įtraukdami oro, iš pradžių mėšlungiškai ir staigiai, po to nurimsta, kvėpavimas pamažu tampa gilus, lygus ir galingas. Su kiekvienu įkvėpimu po kūna pasklinda gaivinanti šilumos banga.
Akys pamažu atsimerkia, vyzdžiai susitraukia, prisitaikydami prie šviesos. Žvilgsnis iš pradžių beprasmiškai klaidžioja po aplinką, bet po kelių akimirkų susifokusuoja, veido raumenys įsitempia, kurdami įprastą išraišką ir atsipalaiduoja, prisitaikę prie naujų salygų.
Kvėpavimas pasunkėja, pasigirsta atodūsis.
"And just when you think you are dead..."
Gaudžiant būgnų ritmams kvėpavimas gilėja, minčių upė vėl pasrūva, plaudama sąstingio rūką samonėje. Akys paklaidžioja po aplinką, žvilgsnis kartais susikoncentruoja ties kai kuriais daiktais, bet po to vėl atsitraukia ir vėl įsilieja į bendra periferinio regėjimo lauką.
Nesąmoningai išsiveržia keiksmas.
Bliamba...
Kažkur sąmonės gilumoje atsiranda jausmas. Kurį laiką ten pabuvojęs, jis išsiveržia į paviršių, nuspalvindamas visas mintis. Tai - ryžtas. Įkandin jo pasirodo kiti jausmai ir sąmonė pradeda veikti visu pajėgumu.
Taip aš, gaudžiant didiesiems Taiko būgnams ir Šamanų melodijoms, atsibundu iš buitinio transo.
"Bet visgi nebuna velu niekam(tm)"
Pirštai įjungia mobilų ir greitai parašo pirmąją vakaro po negyvos dienos žinutę: "Labutis, mažyte, pasiilgau tavęs..."
Pirmasis žingsnis žengtas.
Šiandien yra pirmoji tavo likusio gyvenimo diena.
January 22, 2006
Working late again...
"Plius, Tu visur reikalingas..."
Ačiū, mieloji, bet, visgi, taip nėra. Nepakeičiamų nebūna. Nepakeičiamų pilnos kapinės, as they say.
Working late again. Kažkokios firmelės pavėluotas kalėdinis banketas, kur tarp šokančių pagal idiotišką (gal kam ir patinka pop'so, kantri, estradinės ir dar bala žino kokios muzikos mišinys, man - ne.) muziką svyrinėja tie, kam alelis arčiau širdies, nei šokiai (Kad ir tie šokiai kažkokie keisti - banalių diskoninių judesių ir polkos mišinys), keletas labiausiai permirkusių jau užsikniaubė ant stalų ar fotelių, vieną iš kurių bendromis jėgomis bando pažadinti jo chebrytė (nelabai sėkmingai), renginio organizatorė firmos vadovė nervuojasi ir geria vaistus, pogirtis didžėjus pagaliau užleido normalesnį gabalą (nors šokančiųjų judesiai nė kruopelytės nepagerėjo), pagėrusios 'damos' ir šiaip fifačkos plepa apie ka nors tikriausiai beviltiškai nuobodaus ir visiškai pritinkančio jų visuomenės sluoksniui (I wonder - which one that would be - hopelesly-brainless-with-brightly-coloured-hair-and-a-rich-husband-having-*cough*-dames?) ir taip toliau. Kažkokia parodija, nevykęs bandymas sukurti šventinę ir laisvą atmosferą, tikriausiai tik per televizorių matytas klubines linksmybes arba kičinius kokteilių vakarėlius (Priklauso nuo to, kas žiūri. 'Klubinės linksmybės' paprastiems darbuotojams, 'kičinis kokteilių vakarėlis' firmos vadovams.), o juokingiausia tai, kad niekas nejuokauja, čia viskas vyksta rimtai.
Ir po šitą balaganą šmirinėjam mes - aptarnaujantis personalas. Besinervinanti Renata, blondinė nuo kojų pirštų iki ausų galiukų Loreta, kažkokia šiaip jauna naujokė, visko matęs Regimantas (su labai praskaidrinančiu nuotaiką linksmu būdu), gyvenantis vien darbu ir tūsais, o kitais atžvilgiais daržovės gyvenimą Donatas, ir aš. Na, savęs neaprašinėsiu, nesinori gadintis ir taip niūrios nuotaikos.
Tuščia savijauta, šalta, nuobodu, liūdna ir ilgu to artimo žmogaus, kuris savo rudaake šypsena atgaivintų nuotaiką. Plius noriu miego.
Oh well... that's life. Telieka darbas, o laisvais momentais (jų nemažai - kartais tiesiog nėra ką veikti, žmonės 'linksminasi' ir be mūsų pagalbos) atsispausdinti straipsniai iš aikidojournal.com.
Žmonės po truputį skirstosi, atsiras darbo. Patarimas - mokymasis - dalykas visai nieko, bet darbas aptarnavimo sferoje (konkreciai - idiotiškuose banketuose) as a side-dish - dalykas suknistas, neverta gaišti gyvenimo ir be reikalo kurti cinišką požiūrį į gyvenimą ir žmones (o taip tikrai vyksta ypač tokiuose renginiuose), geriau ilgiau paieškoti įdomesnio ir širdžiai mielesnio darbo. Pavyzdžių aplinkui - krūva. Tiktai aš, kažkodėl, turėjau įstrigti su prašymu padirbėti, nes trūksta darbuotojų mamos restorane, idiotiškam kažkokios firmelės pavėluotam kalėdiniam bankete, kur tarp šokančių...
Kas gali gerti tokią kavą, kuri verdama dižiuliuose puoduose iš dviejų ingredientų - kalno tirpios kavos ir n litrų vandens? Skonis kaip vandens, su kuriuo plovė padangas... Ir išvis, iš kur jie traukia tokius idiotiškus šiaip jau gerų dainų lietuviškus cover'ius?..
January 16, 2006
Before the battle
An arabs prayer before a battle in Northlands:
Merciful father... I've squandered my days with plans of many things... This was not among them. But at this moment, I beg only to live the next few minutes well.
For all I ought to have thought and have not thought... All I ought to have said and have not said... All I ought to have done and have not done... I pray thee, God, for forgiveness...
A Viking prayer before battle:
'Lo there do I see my father.
'Lo there do I see my mother,
my sisters and my brothers...
'Lo there do I see the line of my people
back to the beggining.
'Lo they do call to me.
They bid me take my place among them
in the halls of Valhala,
where the brave
may live
forever...
Fear profits a man nothing.
January 15, 2006
Dakaras
Ir nuskriejo į dykumą dešimtys mašinų, sunkvežimių ir motociklų pasitikti savo likimo, šlovės, o gal ir mirties...
Š... Nesikuria šiandien net banalios pseudo-romantiškos (reiškia - Hollywood'iškos) frazės. Taigi trumpai: šiandien baigėsi vienas prestižiškiausių (taip sakoma. Žinau, kad žiūriu ne dėl to) ralių-reidų - Lisabona-Dakaras (anksčiau - Paryžius-Dakaras). O gaila - daugiau jokių kopas įveikinėjančių motociklų, automobilių ir, retkarčiais, sunkvežimių (Jiems skiriama mažiausiai dėmesio. Tikriausiai mažiau prestižo. O juos mėgstu labiausiai. Kiaulės...), nervus tąsančių užklimpimų, finišavimų nakties tamsoje ir staigių sukrėtimų, pervažiavus aukštensį kupstą.
Po dviejų dulkėtų savaičių Dakaras baigėsi. Ką gi. Iki kitų metų.
January 13, 2006
iliuzionistas
"vilniuje neišmokstama kalbėt. vilniuje nesikalbama, jame palaikomi įvaizdžiai. (tm)"
<...> Danielė riktelėjo ir metėsi ton pusėn. Kardas įsmigo jai į šoną. Abiem rankom suspaudusi ašmenis, ji susmuko žemėn. Adamantas kimiai suriko ir pervėrė samdinį kiaurai. Šio vieton žiauriai iššieptais veidais ryžtingai stojo kiti du vyrai. Adamantas pakėlė galvą ir suriko į tamsų dangų:
— Velniai griebtų, Morti! Tu žadėjai apsaugoti ją! Padėk mums!
Samdiniai sustingo lyg sukaustyti ir staiga pratrūko kosėti krauju. Parkritę žemėn, jie bejėgiškai raitėsi, o kraujas veržėsi iš burnų. Adamantas apstulbęs dairėsi: vienas po kito jį puolę samdiniai sudribo ir skausmingai kartu su krauju prarado gyvybę. Apsupti mirusių ir mirštančių stovėjo tik Haukas ir Adamantas.
Jų mintyse pasigirdo tylus burtininko Morčio balsas... <...>
Niekada nemėgau nenatūralumo ir visko kas su tuo susiję - oficialumo, ceremonijų, etiketo ir t.t. (Bent jau tos ceremonijų dalies, kuri nėra intuityvi ir nuoširdi. Ceremonija ceremonijai nelygu.) Kokia prasmė oficialiai vienas kitam šypsotis, jeigu abu viduje žino, kad vienas kito nemėgsta? Tai taip dirbtina ir trapu. O kai poza subyra, apgailėtina stebėti sutrikimą ir pastangas kuo greičiau atsistoti atgal į buvusią povyzą ir vėl apsigaubti didingo rimtumo aura, tarsi nieko nebūtų įvykę. Kai kino žvaigždė gatvėje atsistoja į ispūdingai atrodančią pozą, išmoktą vaidinant filme ir tykiai atgula ant žemės užgesusia samone... Kai koks nors garsus martial artist'as seminare staiposi su savo neįtikėtinais no-touch throws arba tripple-salto kicks (oh, the 'ooh's and the 'aah's of the audience make you feel sooo warm...), o po to seminaro jį prikala kurnors skersgatvyje prie sienos pora chuliganėlių, kurie paprasčiausiai nežinojo, kad jis nenugalimas...
"Ko vertas tavo Aikido, jei tu visdar gali gauti į aki?" - Seagal'as. Pagarba už tokius žodžius.
Gana kartus jausmas, kai atrandi tai savyje. Kai tik užsimovęs sužieduotuvių žiedą pamatai, kad pusiau sąmoningai tarsi netyčia demonstruoji jį kitiems. Kai treniruodamasis pamatai, kad trim metais jaunesnis draugas yra už tave pranašesnis, nes po ramia išore slepia galingą vidų. Kai išgirdus, kad esi fainas žmogus, galvoje suskamba frazė "Fainas namas. Tik kad iš popieriaus..." Kai supranti, kad valia, ryžtas, patikimumas - savybės, kurių neturi ir, kad tave valdo baimė ir silpnumas. Įspūdinga stovėsena be centro ir galimybė sutikti kąnors, kas nežinos, kad tu nenugalimas.
Ryto kavos magas tėra iliuzionistas, o ta žvaigždė tėra lemputė, apmokama paskutiniais savigarbos likučiais.
"The difference between fighting in the street and fighting on the mat is the difference between swimming in the ocean and swimming on the mat."
Rytas už vakarą protingesnis - ryte nusivalai kostiumą ir prisijungi prie plaukiančios besivaipančios minios. O po kauke tai nieko nėra, veidas seniai su ja suaugo...
O juk tereikia žengti žingsnį į šalikelę ir zombiai kelininkai taves nebegalės paliesti. Gal ir yra krislas išminties idiotiškuose Hollywood'o 'siaubo' filmuose. Nors aš niekaip nenusikratau nepadoraus įpročio iš jų juoktis...