Ir pačios didžiausios kelionės prasideda nuo pirmojo žingsnio.
Greitėjantis šamaniškos dainos ritmas nusruvena kraujagyslėmis.
Laukiniai bugnų ritmai sūkuriuoja aplink, žadindami ir šildydami, raumenys atgyja, susitraukia, tarsi hidrauliniai stūmoklai aimanuodami atstato suglebusį kūną į įprastą poziciją. Širdis išsivaduoja iš sąstingio ir pamažu pradeda susitraukinėti, vis stipriau, kol galų gale plaka į takta su didžiulių būgnų gaudimu.
Plaučiai išsiplečia, įtraukdami oro, iš pradžių mėšlungiškai ir staigiai, po to nurimsta, kvėpavimas pamažu tampa gilus, lygus ir galingas. Su kiekvienu įkvėpimu po kūna pasklinda gaivinanti šilumos banga.
Akys pamažu atsimerkia, vyzdžiai susitraukia, prisitaikydami prie šviesos. Žvilgsnis iš pradžių beprasmiškai klaidžioja po aplinką, bet po kelių akimirkų susifokusuoja, veido raumenys įsitempia, kurdami įprastą išraišką ir atsipalaiduoja, prisitaikę prie naujų salygų.
Kvėpavimas pasunkėja, pasigirsta atodūsis.
"And just when you think you are dead..."
Gaudžiant būgnų ritmams kvėpavimas gilėja, minčių upė vėl pasrūva, plaudama sąstingio rūką samonėje. Akys paklaidžioja po aplinką, žvilgsnis kartais susikoncentruoja ties kai kuriais daiktais, bet po to vėl atsitraukia ir vėl įsilieja į bendra periferinio regėjimo lauką.
Nesąmoningai išsiveržia keiksmas.
Bliamba...
Kažkur sąmonės gilumoje atsiranda jausmas. Kurį laiką ten pabuvojęs, jis išsiveržia į paviršių, nuspalvindamas visas mintis. Tai - ryžtas. Įkandin jo pasirodo kiti jausmai ir sąmonė pradeda veikti visu pajėgumu.
Taip aš, gaudžiant didiesiems Taiko būgnams ir Šamanų melodijoms, atsibundu iš buitinio transo.
"Bet visgi nebuna velu niekam(tm)"
Pirštai įjungia mobilų ir greitai parašo pirmąją vakaro po negyvos dienos žinutę: "Labutis, mažyte, pasiilgau tavęs..."
Pirmasis žingsnis žengtas.
Šiandien yra pirmoji tavo likusio gyvenimo diena.