Nesenai pastebėjau, jog dažnai noriu vieno ar kito gėrimo ne dėl jo skonio ar poveikio organizmui, bet tiesiog dėl to kad esu pripratęs ar puodelis man asocijojasi su kažkokiu veiksmu. Beveik visada noras namie pabūti/pakalbėti su tevais prasidėdavo nuo pasiulymo išgerti. Beveik visada pavalgęs, išgėrdavau kažko karšto. Susidomėjau.
Pirmas dalykas apie ką pagalvoju, tai nejaukus jausmas, kuris atsiranda kalbantis su kuo nors kai jis valgo ar geria. Kai žmogus atsikanda, gurkšnioja ar kitaip įsivyrauja pauzė norisi grėbti kažką ir kartais būna nepatogu dėl to kad jis valgo o tu ne. Visa tai paprasta ir, atrodo, teisinga - į akis žmogui žiūri kalbėdamas, nunori žiūrėti į žmogų, kad jis nesusigestų/kad jam nepasirodytų kad tu irgi nori to ką jis valgo. Problema, atsiranda, kai mes paėmame kažko užvalgyti ar atsigerti tik tam kad netrikdytume pašnekovo ar kad mums patiems būtų patogu. Gaunasi, kad mes begame nuo savo emocijų ir refleksų apie juos nesvarstydami ir pradedame vartoti kažkokias medžiagas nebutinai šio momentų reikalingas mums.
Antra mano klaida, kad dažniausiai jau pats pokalbis asocijuojasi su gerimu ar valgiu. Norėdamas gauti sau keletą minučių daugiau pamąstyti apie tai ką sakyti, apie ką kalbėti, imuosi gėrimo. Noriu apmąstyti tai kas buvo pasakyta - grebuosi gėrimo. Taip kyla atvirkštinė asociacija - pokalbiui reikalingas gėrimas. Einame išgerti kavos - einame pasikalbėti. Kažkokio gėrimo vartojimas nereiškia megavimąsi juo sąvybėmis ar poveikiu, bet pats gėrimas tampa ritualo priemone.
Įdomiausia, kad visos šios mintys kilo tik pamėginus apryboti kavos ir arbatos vartojimą.
Sau padariau tokias išvadas:
Nereikia bijoti susigęsti, jei kitam žmogui valgant, tu esi sotus ar šiaip nevalgai, tik reikia stengtis nesugėdinti jo.
Prieš priimdamas sprendimą kažko užvalgyti/išgerti reikia pagalvoti ar ištikrujų to nori ar tai darai tik iš įpročio ar refleksiškai.
Bendraujant nebutina kažką dar veikti.