Gynyba
Einu viena gatve, sustoju prieš šviesoforą. Gera nuotaika. Ieškau prieš mane esančiam name draugo langus. Per raudoną šviesą pereina du vyrukai, vienas praeina pro mane, kitas klausia:
-Atsiprašau, gal Jūs žinote kur yra "Lenkų namai"?
Galvoju, bandau aiškinti...
-Ты заибал!!, - jaučiu smugį virš ausies, matau veidą, pakeliu rankas, pirmas nusuka užpoliką; paskutinis, eina kryptimi kur buvo užsuktas. Pirmas sugrįžta ir vėl klausia. Man šokas, išsigandau, kas man yra būdinga, bet esu pasiruošęs gintis. Jaučiau polinkį vytis, bet atsisakau dėl baimės, atrodo, net buvo mintis kad tai beprasmiška.
Išaiškinu kur yra lenkų namai pirmam (antras vis tolsta) ir einu savo keliu.
Jaučiu apmauda dėl praleisto smūgio, šoką, kad tai išvis įmanoma (gera nuotaika, ilgas laikas be konfliktų gatvėse).
Trumputi būnu įsižeidęs, dėl to kad mane užpuolė, vis peržiūriu kas įvyko, įsivaizduodamas kaip galėjau geriau pasielgti.
Ilgainiau vis sugrįžtu prie minties, kaip man tokie įvykiai yra nepažįstami ("пиздец, как это может быть!"). Nusiraminu - kaip ir nieko labai baisaus neįvyko (į galvą gaunu retkartėmis treniruotėse) ir lieka tik nepasitenkinimas, kad "praleidau, neįvertinau, atsipalaidavau"... Padariau klaidą, nukentėjau pirmiausia nuo to - gali būti, kad tokios mintys yra savitos tik man kaip ir išgąstis vietoje įniršio.
Tik vėliau kilo ėsminis klausimas, dėl kurio ir pradedu šį postą: "Ar nėra mano pareiga jį nubausti?
Apsaugoti kitus nuo žmogaus, kuris gali taip imti ir nei iš šio, nei iš to užpulti?
Atėjęs namo perskaitau senesnius savo postus apie gynybą. Ar nėra šis atvejas būtent tas, kada yra peržengta riba, kada jau reikia pradėti prevenciją, kai yra akivaizdus pavojus keliamas vieno individo kitam ar kitiems? Manau, kad yra - tokia pat priimta sistema mūsų visuomenėje, įrodyta kaltė ir visuomenė apsaugoma nuo individo. Mano atvėjo, teisingiausia būtų "pamokyti", galbūt sulaikyti ir įduoti ar iškviesti policiją. Tik tam turėti drąsos ir teisingai mokėti įvertinti savo galimybes, gebėti imtis tinkamu veiksmu (šį kartą net nepaėmiau mobilaus, kurį po (2) atvejo nuolat nešiojau)
Aišku, taikomos ir kitos teisingumo sistemos: Kokios būtų jų traktuotis ir ko reiktų imtis, vadovaujantis jomis?
Ankstesni postai: (1)"Gynyba ir dorybė", (2)"Jeigu tau einanat gatve, kažką muša, tai PROBLEMA?", (3) "Tolerancija"
Comments
prevencija net psichologijoj yra labai slidi sąvoka.
a -> niekada neapsaugosi individo nuo jo paties. jau nekalbant apie "visuomenę nuo individo".
b -> imho (correct me if i'm wrong), egzistuoja gatvių dėsnis "visi už vieną, vienas už save". visi turi savo argumentus, išskyrus realybę, kuri neišvengiamai pakoreguoja pati save.
Posted by: ktb | February 25, 2006 10:21 PM
prevencija arba [įrašykite kokį kitą terminą]
a) individo apsauga nuo paties individo - man siejasi ištrukimu iš žmogiškųjų sąlygų:)
Visuomenę, save apsaugoti, turbūt, lengviau - stengtis eliminuoti individo poveiki visuomenei. Konkrečiai, svarstydamas ar kitą kartą vytis ir stengtis "pamokyti", tariu kad sulaukęs neigiamų pasiekmių pažeidėjas to daugiau nebekartos. Žmogiškos sąvybės prislopinimas arba eleminavimas refleksuterapijos ar kokios nors kitos terapijos būdais.
Kalbant bendrai tai dar įmanomas, žmogaus eleminavimas - t.y. išėmimas iš visuomenės priimtinais būdais.
b)dėl pirmos dalies su dėsniu, tai jis perdaug bendras kad ji komentuočiau:), bijau tavęs suprasti kitaip nei norėjai.
Antra dalis neduoda jokių nuorodų ar minčių, kaip turėtų elgtis žmogus situacijoje (t.y. nors apie tai, ko jis turėtų siekti ir ko vengti).
Šiame poste bandžiau pasvarstyti, kaip pats turėčiau elgtis.
Posted by: Loading | February 25, 2006 11:13 PM
"Muša - bėk!", bent jau kolkas tai geriausia, ką tokioje situacijoje galiu padaryti. Vieną kart bendžiau "pamokyti" ir tai atsėjo papildomais smūgiais, todėl stengiuosi kuo greičiau ir kuo toliau nuo agrersyvios faunos pabėgti.
Netikiu, kad galima perauklėti visuomenę, netikiu, kad galima iš visuomenės pašalinti mušeikas ir kitus nepageidautinus (o čia atskira tema, kurios nenagrinėsiu). Aš tokius ir panašius incidentus vertinu kaip nelaimingus atsitikimus ir stengiuosi daugiau apie juos negalvoti.
Posted by: Merė Raili | February 25, 2006 11:33 PM