« Bendruomeninė biblioteka tinkle | Main | Spalio 13 »

Tolerancija

nerišliais smegenimis, vartotojiškos visuomenės vaikas papasakos...

Personalinė tolerancija, kaip leidimas žmogui būti kitokiu, manyti kitaip net jei tai kelia tau šiūrpuliukus, išgastį ar įniršį. Toks apibrėžimas man visad atrodė artimas, tačiau neįsivaizdavau kaip būti su baisiųjų šio pasaulio dalykų (fašizmo, CCCP, gejais, žydais ar masturbavimo) atstovais. Jei žmogus deklaruoja esas fašistas ar reikia nuo jo begti, mušti ar bandyti išspręsti tą jo giliąją, psichologinę problemą?

Geriau pagalvojus jo idejos prieštarauja tokioms "gyvenimiškom" ir esminėms mano asmeninėms vertybėms. Reika nuo to gintis? Sakau, "taip" bet ne pasirašau auklėti, griauti ir kariauti, prikišdamas kitam asmeniui savo pasaulį. Nereikia drovėtis to, kad bijau ir esu fobas - baimė naturalus refleksas, noras gyventi.

Ir kokia turėtų būti mano gynybos taktika? Juk, netalžysiu kitam snūkį, vien dėl to kad bijau. Norisi deklaruoti "Aš gerbiu kitą žmogų ir jo pasirinkimą, bet stebėsiu, kad tas nepradėtų smurtauti". Iš tiesų, tai tėra vienintelis, man įsivaizduojamas, būdas. Jei sakyčiau "kad tas neperžengtų kažkokios ribos", teigčiau, kad remsiuosi tomis pačiomis savo (ar mano visuomenės, valstybės, pasaulio) vertybėmis ir vėl sugrįščiau prie pradžios.*

Nebūtina visų mylėti, pritarti visoms idejoms, todėl ir pasilieku sau galimybę bijoti, nekęsti, tačiau neimsiuos skriaudos, dėl savo įsitikinimų.

Čia dėrėtų paklausti, ar pati skriauda yra kažkas totaliai suprantamo ir vienodo visiems? Esu linkęs tai suprasti, kaip prievartą ar laisvos valios suvaržymą. Kiek reliatyvi yra laisvės samprata, galvokite patys.

Kodėl pradėjau? 1, 2, 3

Tuo tarpu taip pat nevertinu kaip skriauda, savo nuomonės, įsitikinimų viešą reiškimą. Ypač tai yra gerai, kai suinteresuotos grupės neleidžia vienos tusofkės demontracijai tapti propaganda ir pateikia pademonstruoja alternatyviąją nauomonė.

* Be abejo, kad egzistuoja prevenciniai veiksmai - visi jie tenka mano atsakomybei.