loading

Pokalbio metu paaiškėjo, kad Maksimas yra labai (Maksimo komentaras : netiesa) patyręs kompiuterio ir interneto vartotojas – kompiuteris jo namuose atsirado, kai jam buvo aštuoneri, dvylikos pradėjo programuoti, keturiolikos kūrė dirbtinį intelektą (beje, sukūrė paprasčiausią bendravimo programą) ir šiuo metu nori įstoti į “matematikos ir informatikos” specialybę. Taigi, kompiuteris jo gyvenime užima reikšmingą vietą, tačiau kaip teigia pats tiriamasis “internetas mano gyvenime tėra instrumentas, kurio pagalba aš rašau, kalbu, dirbu, mąstau, gyvenu ir panašiai”. Pokalbio metu Maksimas noriai kalbėjo (kalba nerišli, tiriamasis mikčiojo), į klausimus atsakinėjo išsamiai ir išplėstai bei sudarė įdomaus pašnekovo įspūdį. Su didžiausiu įkvėpimu tiriamasis kalbėjo apie ateities kompiuterių galimybes, apytikriai nurodė, kada bus sukurtas dirbtinis intelektas, savo ateitį siejo būtent su šiuo atradimu. Apskritai, tiriamąjį galima priskirti prie tų interneto gyventojų, kurie supranta interneto technologiją “giliau”, priskiria jo erdvei realybės charakteristikas, žmones internete laiko tokiais pat realiais kaip realius. Tokį pomėgį šiuolaikinėms technologijoms galėjo lemti tai, kad tiriamasis dešimties metų ėmė skaityti fantastikos žanro knygas, kuriomis žavisi iki šiol. Anot J. Suler (1996) perdėtas domėjimasis internetu (knygų skaitymas, informacijos apie pačią interneto technologiją nuolatinis ieškojimas ir pan.) yra vienas iš rečiau pasitaikančių priklausomybės nuo interneto simptomų (Suler, 1996). Tiriamojo “Priklausomybės nuo interneto” testo įvertinimai yra labai aukšti pagal nesugebėjimą kontroliuoti laiko internete, darbo rezultatų ir santykių su reikšmingais žmonėmis pablogėjimo dėl veiklos internete, taip pat reiškiasi distreso simptomai (nerimas, irzlumas), kai trukdoma veiklai internete: “aš jaučiuosi “įtrauktas” interneto veiklos… tai tarsi proto atsijungimas , jo nukreipimas į kitą realybę ir kas vyksta aplinkui tiesiog nematai ir negirdi… mano sąmonė yra ten” (parodo į monitorių).
Šiuo metu Maksimas skiria bendravimui internetu apie 22 valandas per savaitę, tačiau sako, kad bendravimas internetu jam yra mažiau patrauklus, negu informacijos iš tinklapių skaitymas ir siuntimas (prisiminkime, kad interneto vartotojai, kurie labiau vertina informacinę - pažintinę interneto galimybę, negu komunikacinę, yra mažiau linkę kurti virtualias asmenybes), todėl jis pabrėžia, kad jokios virtualios asmenybės jis neturi. Be to tiriamasis yra linkęs suvokti interneto erdvę kaip gyvą visuomenę, kur realiai vyksta gyvenimas, todėl mano, kad jo realus Aš ir Aš virtualioje erdvėje yra visiškai tapatūs.
Tiriamojo “Namo, medžio ir žmogaus” piešinyje daugiausiai atsispindi vienišumo ir atsiribojimo tema (namas nupieštas tolumoje, medis yra vienišas, žmogaus figūra piešiama aukščiau vidurio, žmogaus akys mažos, nosies nėra), socialinio atstūmimo problematika (pabrėžiamos sienų linijos, daug dėmesio lango piešimui, grotelės ant langų, durys nupieštos iš šono, kamino nėra, labai didelės žmogaus ausys) bei gynybiškumo išraiškos (nupieštas namo eskizas, durys be laiptelių, žmogus vaizduojamas karikatūriškai, sustingusi žmogaus figūra). Išgyvenamas realybėje vienišumo jausmas gali būti bendravimo internetu priežastis, o interneto erdvės suvokimas kaip realiai egzistuojančios visuomenės gali būti suprastas kaip tam tikra gynybiškumo išraiška, siekiant įtikinti save savo reikšmingumu bent jau virtualioje visuomenėje. Tiriamojo polinkis fantazuoti, fantazijų akcentavimas (fantastinio žanro knygų skaitymas, kalbos apie dirbtinio intelekto kūrimą) atsispindėjo piešinyje (išryškintas stogas ir neproporcingai didelė žmogaus galva). Kadangi dėl internetui būdingų savybių, ši technologija gali realizuoti bent jau iš dalies asmens fantazijas, tiriamajam tai dar vienas pretekstas naudotis internetu.
“Santykio su savimi tyrimo” rezultatų duomenimis, tiriamojo savęs vertinimas pagal socialinio normatyvumo kriterijus yra gana žemi, ypač žemai įvertintas “veidrodinis Aš”. Tai reikštų, kad tiriamasis linkęs laukti priešiškų jausmų iš aplinkinių pusės. O žemi balai “vidinio atvirumo” skalėje sąlygoja tiriamojo gilų savojo Aš įsisąmoninimą, padidintą refleksyvumą ir kritiškumą. Šis faktas patvirtina N. Čiudovos (2002) pateikiamus duomenis, kuriais remiantis apie 47,5% “interneto gyventojų” būdingi perdėti reikalavimai savam Aš (Чудова, 2002). Emocinis tiriamojo santykis su savu Aš taip pat nepasižymi kažkuo teigiamu, verčiau vertinamas vidutiniškai. Tačiau “savęs žeminimo” kriterijuje tiriamasis surinko vos ne maksimalų įvertinimą. Tai pasako apie tiriamojo vidinių konfliktų, abejonių buvimą, polinkį save perdėtai analizuoti ir kaltinti. Tai labiau siejama ne su savo galimybių, kompetencijos ir žinių vertinimu, bet labiau atspindi tiriamojo negatyvių emocijų sau išgyvenimą. Aukšti balai “savęs žeminimo” kriterijuje derinyje su pakankamai žemais kitų kriterijų įvertinimais byloja gilią vidinę disadaptaciją.
Tiriamojo pretenzijų lygis (toliau – PL) yra gana žemas: tiriamasis pradėjo nuo pirmos užduoties ir toliau sprendė sunkėjančia tvarka kitas užduotis iki penktos. Sprendimo metu patyrė dvi nesėkmes. PL yra gana žemas (vidutiniškai 3), tačiau stabilus. F.Hoppe (1930) vartoja “Aš – lygio” sąvoką, kuri apibrėžia darinį, lemiantį individo veiksmų visumą, tikslo parinkimo dinamiką, perėjimą nuo vieno veiksmo prie kito. Tam tikra “Aš- lygio” projekcija, individui funkcionuojant konkrečiose sąlygose, ir duoda jo PL, o skirtingi autoriai (K.Lewin, M. Jucknat, B.V. Zeigarnik) sutaria, kad “Aš – lygis” atspindi žmogaus savęs suvokimą ir vertinimą. “Aš – lygis” turi tendenciją vengti nesėkmių ir siekti sėkmės maksimaliam PL esant (cit. pagal Бороздина, 1986). Tai reikštų, kad tiriamojo pasirinkimo strategiją galėjo būti nulemta “Aš-lygio” savybės išlikti aukštu, kuri pasireiškia kaip siekimas vengti nesėkmių, esant maksimaliai aukštoms pretenzijoms. Nesėkmės baimė verčia iš pradžių nustatyti žemą PL, po sėkmės didinti jį. Tokiu būdu tiriamasis balansuoja tarp aukštų pretenzijų ir saugumo jausmo.
Apibendrinant galima pasakyti, kad tiriamojo savęs vertinimas yra žemas, jis kelia perdėtus reikalavimus savajam Aš, todėl yra linkęs save kaltinti, jaučiasi atstumtas realios visuomenės, o interneto erdvę suvokia iškreiptai, ginantis nuo vienišumo jausmo išgyvenimo realybėje. Turint visa tai omenyje, tiriamasis turėtų virtualioje realybėje siekti idealaus Aš, tačiau taip nėra. Todėl negalima teigti, kad nepasitenkinimas realiu Aš yra pagrindinė virtualios asmenybės kūrimo priežastis.