kazkas

Nenoriu meluoti sau ir kitiems, bet absoliučiai nebegaliu suprasti savęs...Šitos absurdo ir sumaišties akimirkos atrodo tokios beviltiškos ir be išeities, kad net nežinai kur dingti ar ką daryti. Būna, visko būna...Bet atrodo tiek nedaug tereikia, kad visa tai pradingtų, tik truputį švelnumo, gero žodžio ar tiesiog šypsenos. Pasidariau baisiai banali, nors to labai vengiau, bet pasirodo banalumas kartas nuo karto tikrai reikalingas.:) Gerai, kad yra žmonių, kurie sugeba tave stipriai supurtyti, kad atsipeikėtum ir tikriausiai reikėtų jiems už tai padėkoti, bet mes tai dažnai pamirštame..

Posted by at 4:26 PM | Permalink | Comments (1)

Ar gali kartais būti taip, kad net lietus už lango atrodo kaip didžiausia dovana?Gali , juk tai gamtos dovanotos ašaros dėl tavęs. Bet sakoma, kad lietus vestuvių dieną negerai. Prietarai? Juoda katė perbėganti kelią? O jei tavo totemas juoda katė, tai jos perbėgimas neša laimę? Tai tas pats, kas sutikti savo svajonių vaikiną, o po penkiolikos minučių susipažinti su jo gražuole žmona? Šiandien lija, bet šiandien dar ne mano eilė užsivilkti baltą suknelę, šiandien tik rinkimų diena, o lietus tikrai tam nedaro jokios įtakos ir net prietarų čia neprikiši.:) Nevalgyti nuo peilio, neišsiskirti su žmonėm apeinant stulpą...prietarai - senolių palikimas.:)o šiandien lija ir aš jau balsavau, nors koks gi skirtumas, nes mano piniginėj jau guli bilietas trečios valandos kelionei traukiniu...

Posted by at 1:29 PM | Permalink