kazkas

Nenoriu meluoti sau ir kitiems, bet absoliučiai nebegaliu suprasti savęs...Šitos absurdo ir sumaišties akimirkos atrodo tokios beviltiškos ir be išeities, kad net nežinai kur dingti ar ką daryti. Būna, visko būna...Bet atrodo tiek nedaug tereikia, kad visa tai pradingtų, tik truputį švelnumo, gero žodžio ar tiesiog šypsenos. Pasidariau baisiai banali, nors to labai vengiau, bet pasirodo banalumas kartas nuo karto tikrai reikalingas.:) Gerai, kad yra žmonių, kurie sugeba tave stipriai supurtyti, kad atsipeikėtum ir tikriausiai reikėtų jiems už tai padėkoti, bet mes tai dažnai pamirštame..