kazkas

Pajutau, kad per anglų paskaitą, užsižiūrėjusi į aguonų lauką ant sąsiuvinio viršelio, nuklydau kažkur toli. Tarp raudonų aguonų galvų, svyruojančių mėlynų rugiagėlių, miežių varpų, pastebėjau baltas ramunes. Įdomu kodėl visada išvydus šias gėles pirma mintis atėjusi į galvą būna: "myli - nemyli".:)Nejau tai amžinas gyvenimo klausimas, kurį stengiamės išsiaiškinti? Galbūt. Skabyti gėlės žiedlapius, vaikiška ir kvaila, bet juk visada malonu, jei tai pateisina tavo lūkesčius. Žmonės ir prisigalvojo tokių dalykų, kad būtų lengviau gyventi, kad būtų kuo tikėti, kad būtų įmanoma įsivaizduoti esant padėties šeimininkais, juk jei šis žiedas parodė, jog meilės nėra, tai gal kitas parodys atvirkštinį variantą.:)

Posted by at 5:57 PM | Permalink | Comments (1)

Ar galima besąlygiškai tikėti žmogumi? Ar galima būti tokiu naiviu šios žemės padaru? Tikėjimas suteikia stiprybės, bet to pasitikėjimo sutrypimas sumurgdo į purvus..Kas geriau? Nebesuprantu savęs. Tai normali būsena, bet tik nežinau ar ji man priimtina ir pageidaujama šią akimirką. Gerbiu tuos žmones, kurie gali nedvejodami tikėti kitu žmogumi, kiekvienu jo žingsniu, žinoti, jog jie juos krentančius pagaus, miegančius pažadins, verkiančius nuramins, o liūdinčius padrąsins.:) Aš irgi kada nors tokia būsiu, visi kada nors tokie būsime, tik noriu, kadtas kada nors greičiau ateitų..:)

Posted by at 1:26 AM | Permalink | Comments (3)

Noriu šaukti, rėkti, suktis ratu, trypti kojomis arba tiesiog pradingti..juk tai lengviausi variantai, norint išvengti begalės gyvenimo neteisybių ir sunkumų. Tikrai nesu silpnas žmogus, bet...kartais prieinu tas erzinančias silpnumo akimirkas.:) viskas, užteks verkšlenti, geriau viską patikėti ateičiai, o dabar einu pasnausti.:)

Posted by at 12:36 PM | Permalink | Comments (1)