Pabėgimas iš savęs
Aš jaučiuosi taip keistai lyg nebūčiau savimi...tikriausiai ne man vienai taip būna kai kuriom gyvenimo akimirkom, gal lauktom, gal nelabai, gal mielom, gal pragariškai nemaloniom ar keistom, paslaptingom, bet tampi lyg nesavas. Nesavas, nes velniškai nejauku ar anaiptol, viskas neįtikėtinai gerai. Tais keistai lauktais ir nelauktais momentais protas įgauna neįprastu minčių, kojos pačios gali žengti bet kokiu keliu - viskas vyksta ne taip kaip darytum eilinę dieną. Būna - liūdesio paukščiai nutūpia ant širdies, bet dažniausiai jausmas, tūnantis joje, nudegina jiems sparnus, būna - gyveni rojuje, tik, matyt, dėl to, jog neragauji uždraustojo vaisiaus, to nepajunti. Visko būna, tikriausiai visko ir reikia, juk kitaip nesuprasi kaip jaučiasi kitas, o gal jūs nesuprasit kaip šiandien jaučiuosi aš.