iskra

laisvės ir prisirišimo jausmas pjausto kiekvieną nervą, net tada, kai sakai, jog savo noru priklausai kažkam: bendruomenei, šeimai, žmogui.

vienišumas turi kažką tokio, ko taip trūksta prisirišusiai širdiai.
tą nestabilumą, tą ėjimą į priekį dėl savęs, tik dėl savo geidulių, kažkokio tylaus užslėpto pykčio, gal visai balto ir nebaisaus, bet pykčio - nes tu gali.

tą įžeisto, lūžusio žmogaus be sielos namų statusą visada pateisina - aš vienas. aš vienas!!!!

ir tas vienišumas toks saldus.. nes nesitaikai.. nes judi.. nes esi sau, o ne kitiems ir už nieką neturi būti atsakingas.
nes niekam neskaudės,
nes nereikės su niekuo dalintis ta puikia akimirka,
niekam netrukdys tavo netvarka ar pedantiškumas,
niekas nekritikuos tavo idėjos, požiūrio, svajonių, nes padarysi kaip atrodo teisinga tau.

būsi sau, kursi sau, mirsi sau.

nesveika?
ne, tai noras būti savimi.
nenoras tapti tais, kas mus supa.
noras nesiaiškinti ir nesijausti kaltam, jog tau patinka plikytus sausainius užgerti riebiausiu karvės pienu.
nes grįšti namo ne dėl kažko, o dėl savęs ir mamos.

laukiu rudens.

jei galėtum išjungti nuolatos besisukančias smegenis, kurias ne kas kitas, o pati užkemši kvailu aplinkos tau peršamu marazmu, gal visi pradėtų kvėpuoti.

tu tikrai nieko negali pakeisti.
viskas vis tiek bus.
nori ar nenori.

o kur tavo olimpas, išpuikęs miestieti?

rėkti.
be balso.
dar laiko.
šiek tiek yra.
šaukti.
pavargau.

Liepos pabaigoje kai liepos jau beveik nužydėjusios, pievose gausu čiobrelių, o vakarais mėgaujamės šviežių agurkų ir šviežio medaus desertu, man labiausiai patinka būti su mano baba.
Mano baba - vyriausia dukra, turi dar dvi jaunesnes seseris ir jaunėlį brolį, tačiau žile dar net nesiruošia puoštis. Mano babai nereikia akinių į tolį, nereikia ir laikraščiams skaityti. Ji randa man gražių meilės istorijų ir visada duoda paskaityti kartodama "Paskaityk, kaip kartais būna stebuklingai". Tik ji vienintelė verdą pasakiško skanumo manų košę vakarais, nei per tirštą, nei per kietą. Kalėdos ir Velykos nebūna šventė, jei nėra "Babos bulkos". Mūsų su baba tradicija - Kūčių pavakare, ji sulaukia manęs po darbo ir mes kepame bandeles su aguonomis. Visada ne mažiau nei 200 - šeimynai, giminaičiams lauktuvių, draugams dovanų. Kai žiema būna liūdna, baba padaro šaltybaščių ir tądien būtinai pasirodo saulė. Šeimos drabužius - dažniausiai vyrų kelnes - lopo tik mūsų baba, geriau to nemoka nei viena dukra. Skalbiniai namuose nedraugauja su lygintuvu, net nėra lyginimo lentos - viską geriausiai išlygina "volkas" ir "kočielas",skleisdami garsą "ghrt ghrt ghrt" ant virtuvinio stalo. Baba užaugino mus visus keturis anūkus ir išmokė pasidalinti vienu giros buteliu, kurio taip norėjosi, bet pradžioje reikėjo pavalgyti. Prie sumuštinių su dešra priešpiečiams ji įdėdavo gabaliukais supjaustytų sodo obuolių, o mokykloje visi juokdavosi, jog valgau kaip kinietė - mėsą su vaisiais. Baba išmokino Vilių megzti kojines, o dabar pati per vakarą numezgą porą ir laukia kitos dienos, kad padarytų dar vienas, kad visiems užtektų. Šią žiemą baba išmoko sukti pečius į skirtingas puses ir masažuoti kojas - tai padeda jos spaudimui, kuris tai kyla, tai leidžiasi, tai kyla, tai leidžiasi. Šiandiena pasigyrė, jog vakarinis spaudimas tik 130 ant 80. "Geras tortas ir tos žvakutės!" - šypsosi baba, - "Pastačiau ant sekcijos, gal kokie užburti" - juokiasi.
Šiandiena mano babai 80-dešimt metų. Dovanojau rūgiagėlių.

Jadvyga, 2009 m.
Iskra (c)

Man ne gėda ir nebaisu pripažinti - noriu sveiko pasaulio savo vaikams, noriu sveikų vaikų, norių sveiko požiūrio šalia.

Ir man nebaisu. Ir man ne gėda - Sakyti tiesa!

Aš už

Norėčiau būti mažytė moteris.

Mažom emocijom.
Mažais tikslais.
Mažais skausmais.
Mažais geiduliais.
Mažom pagundom.

Mažais sparnais.
Mažytėm kojytėm.
Plonyčiais pirštukais.
Lengvais plaukais.

Dėvėčiau mažytes sukneles.
Avėčiau mažyčiais bateliais.
Turėčiau mažyti gyvenimą.
Užimčiau tik mažyti kampelį vietos.

Pasilikčiau didelę širdį.

Veide: ramios, stebinčios, tylios, smaragdinės akys.
Akyse: sky.
Kūne: lengvas geidulys.
Kojose: lengvumas, lengvumas, lengvumas, skrydis.
Troškimai: pabėgti, leistis glostomai vėjo ir garso, pabūti.
Ausyse: sky & sand. žemais tonais.

Galvoje: kelias, vėjas, spalvos, tikslas.
(c) Iskra.

Kas rytą jis keliasi 6.30 ir ratu apeina miegamąjį rajoną. Parsineša laikraščių sau (vieną sau ir atskirą močiutei) ir kaimynams. Pusryčiams valgo tik košes ir tik nustatytą kiekį. Radikulitą gydosi važinėdamas mano dviračiu, o kiekvieną savaitgalį važiuoja į svečius (pas vaikus, anūkus, dar gyvus giminaičius) sakydamas: "Reikia gi kur nors "Paddatca". Visiškai nesigaudo, kaip gaminamas maistas, bet sutaiso visus žmogaus galimus turėti daiktus. 30 metų vairavo žiguliuką, kurį pardavė už begalę pinigų, nes buvo beveik naujas - kas savaitę aplankomas garaže, žiemai ištepamas tepalu, kad nerūdytu. Važiuojant pro Grigiškių popieriaus fabriką visada klausia "Nu, pažiūrėk "skolka nakachiala" (t.y. pažiūrėk kiek laipsnių rodo laikrodis). Išėjo į pensiją tik prieš tris metus, nes buvo geriausias Vilniaus Autobusų parko šaltkalvis. Per tą laiką perskaitė visą detektyvų skyrių artimiausioje bibliotekoje (apie 3-4 knygas per savaitę). Dabar skaito istorines. Jau po vakarienės nuplėšia kalendoriaus lapelį, paskaito kitą pusę ir geležiniu delnu jį "susprogdina" - kai man buvo 5-eri, labai laukdavau šios dienos dalies, nes tai reiškė, jog po to rodis "Labanakt vaikučiai". Jo pravardė - Karslonas, nes šokoladas jam geriausia dovana. Jo garbei mano brolis gavo tokį pat vardą. Šiandiena jam 80 - dešimt.

Konstantinas
(c) Iskra 2008 vasara

Šiandiena oras namuose kvepia Katinišku žalumu.

kūdykių plaukai kvepia pienu ir mamos meile.

Taip patogiau