iskra

laisvės ir prisirišimo jausmas pjausto kiekvieną nervą, net tada, kai sakai, jog savo noru priklausai kažkam: bendruomenei, šeimai, žmogui.

vienišumas turi kažką tokio, ko taip trūksta prisirišusiai širdiai.
tą nestabilumą, tą ėjimą į priekį dėl savęs, tik dėl savo geidulių, kažkokio tylaus užslėpto pykčio, gal visai balto ir nebaisaus, bet pykčio - nes tu gali.

tą įžeisto, lūžusio žmogaus be sielos namų statusą visada pateisina - aš vienas. aš vienas!!!!

ir tas vienišumas toks saldus.. nes nesitaikai.. nes judi.. nes esi sau, o ne kitiems ir už nieką neturi būti atsakingas.
nes niekam neskaudės,
nes nereikės su niekuo dalintis ta puikia akimirka,
niekam netrukdys tavo netvarka ar pedantiškumas,
niekas nekritikuos tavo idėjos, požiūrio, svajonių, nes padarysi kaip atrodo teisinga tau.

būsi sau, kursi sau, mirsi sau.

nesveika?
ne, tai noras būti savimi.
nenoras tapti tais, kas mus supa.
noras nesiaiškinti ir nesijausti kaltam, jog tau patinka plikytus sausainius užgerti riebiausiu karvės pienu.
nes grįšti namo ne dėl kažko, o dėl savęs ir mamos.

laukiu rudens.