Ingra Miler

kismet kismet.

neveltui mano geriausia turkiška draugė jau pastebėjo, kad gyvenu jų tempu.
nebetekau savęs? ne ne. aš būtent ir atradau save čia.
mergaitę, kuri mėgaujasi ispaniškais filmais kino teatre su pertrauka vidury filmo.
o viskas čia labai politiška. jau pradėjau nebekreipt dėmėsio į beveik kasdienines komunistų (iš serijos orengi (o su umliautu) kolektif), taip iki galo ir nežinančių kas yra tikrasis komunizmas, demonstracijas, jau nebekreipiu dėmesio ir į keistų berniukų žvilgsnius, kurie pamatę mano ypatingąjį draugą staiga nebesišypso taip saldžiai, nebekviečia lankyti tango, kuris kažkada buvo staiga patapęs jų mėgstamiausiu šokiu vos man ištarus Piazzola.
Ir šiaip man patinka čia vyraujančios šeimos tradicijos. pusryčiai su ant grindų patiestu audeklu ir niekad nesibaigianti cay.
žmonės sako, kad suturkiškėjau. ne ne. sakau yok. esu kokia buvau visą laik.
labiausiai tik glumina kai išgirstu: "o tu nenorėtum leisti mum pakeisti tavo religiją? nes tu turi potencialą."
arba dar juokinga būna kai sako: "o tu tikrai esi Erasmus? nes nu kažkaip, vat jo."
labiausiai tai man patinka nustebinti žmones konstatuojant tai, jog absoliučiai juos suprantu. tada sutviska akys taip, kaip dar niekad netviskėjo.
o jis kartais sako "I will kill you". nors pats puikiai žino, kad tai padarysiu aš prieš išvykstant, kad nereiktų nieko ilgėtis ir mylėt per atstumą. taip taip. o jei ne, tai reiks eit kryžiaus kelius su iškvietimais. na bet..jei kalnas neina pas Mohammed, Mohammed eina pas kalną.
ir šiaip dažnai sakau aš Allah Allah. ir ne dėl to, kad Kemal Sunal, tai taip juokingai kartojo.
liko mažiau nei dešimt dienų kai mėgaujuosi Black Galleon (suprask, turkiškas Captain Black) dumu.
ir šiaip.
KISMET KISMET.